Kelias, kurio tvarkymu Kačinskų šeima rūpinosi keliolika metų buvo išardytas ne vogčiomis, o vidury baltos dienos, pasitelkus policiją ir baksnojant pirštu į neva šią teisę suteikiančius dokumentus.
„Sodybą pirkome su patvirtinta namų valda, kuri turi turėti privažiavimą. Kodėl turime kentėti dėl to, kad šis į mūsų sodybą vedantis keliukas pažymėtas ne visuose dokumentuose? Kaip mums dabar gyventi? Kaip vykti į darbą, kaip sūnui eiti į mokyklą? Kai viso to paklausiau mūsų kelią ardyti atvykusio ūkininko žmonos, ji tik atkirto – įsigykite sraigtasparnį“, - neslėpdama kartėlio portalui lrytas.lt savo problemas dėstė G. Kačinskienė.
Mėgavosi gamtos prieglobsčiu
Gyventi į netoli Šiaulių esančią sodybą Kačinskų šeima atsikraustė 1996 metais.
„Gyvenant mieste norėjosi daugiau erdvės. O jos čia – į valias. Aplink laukai. Prieš kelerius metus pas mus netgi lapė su lapiukais buvo prisiglaudusi. Galėdavome stebėti kaip lapiukai it kačiukai po kiemą bėgioja.
Buvo įsiteisinę 16,6 arų namų valdos žemės sklypą. Minčių, kad namų valda gali būti suformuota be privažiavimo, mums net nekilo. Kelią taisėme ir remontavome patys: pirkome statybinį laužą, žvyrą, vežėme akmenis“, - portalui lrytas.lt sakė G. Kačinskienė.
Problemos prasidėjo, kai P. Baristai įsigijus greta esantį žemės sklypą į Kačinskų sodybą vedantis kelias atsidūrė ūkininko valdose.
„Pirmą kartą su P. Barista susikirtome 2001 metais, kai ardamas lauką jis žemę užvertė ant mūsų kelio. Kai paprašėme neversti žemės ant kelio, ūkininkas pareiškė, kad tai - jo žemė ir jis su ja galįs daryti ką tik nori – netgi suarti mūsų kelią.
Aš pasakiau, kad kreipsiuosi į žemėtvarkininkus. Nors P. Barista siūlė to nedaryti, aš nuėjau į žemėtvarkos skyrių, kur specialistai man garantavo, kad niekas neuždraus naudotis šiuo keliu“, - konflikto pradžią prisiminė G. Kačinskienė.
Susikirto dėl išvažinėto kelio
Barnis dėl šio kelio vėl kilo pernai, kai per jį į P. Baristos laukuose vykusias artojų varžybas ėmė plūsti sunkiasvoriai traktoriai.
„Po šios žemdirbių šventės išvažinėtą keliuką teko remontuotis patiems, todėl šiemet šventės organizatorių paprašėme nebesinaudoti mūsų keliuku. Tada vėl sulaukėme P. Baristos grasinimų suarti jo žemėje atsidūrusį mūsų kelią“, - sakė G. Kačinskienė.
Po šių grasinimų G. Kačinskienė nusprendė dar kartą kreiptis į žemėtvarkininkus.
„Nors šis 535 metrų kelias kaip vidaus susisiekimo kelias yra minimas Šiaulių rajono savivaldybės administracijos specialiajame susisiekimo plane bei įtrauktas kadastro žemės planą, Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) Šiaulių skyriaus vedėjas Vytautas Varnas primygtinai rekomendavo geranoriškai susitarti dėl servituto nustatymo. Tačiau kodėl tuo turėčiau rūpintis, jei į mano dokumentus jokių specialiųjų sąlygų neįrašyta?“, - klausė G. Kačinskienė.
Nors iš pradžių žemėtvarkininkai neneigė, kad į Kačinskų sodybą vedantis kelias yra minimas ir dokumentuose, po kurio laiko G. Kačinskienė gavo ją pribloškusį V. Varno atsakymą, kad tokio kelio nėra.
Moteris pasisamdė advokatą
„Nors šis kelias neegzistuoja tik Baristų turimuose dokumentuose, spalio 13 dieną jie atvažiavę su policija parodė šiuos dokumentus ir ėmė ardyti kelią. Prašėme dar palūkėti, kol viskas bus galutinai išsiaiškinta, tačiau kartu su ūkininku atvykęs policininkas mums atkirto - jei būsime nepatenkinti, galėsime kreiptis į teismą.
Kitą dieną kelio nebeliko. Tik spalio 15-ąją, kai kelias jau buvo sunaikintas, V. Varnas pripažino padaręs klaidą.
Netekus kelio tapome atskirti nuo pasaulio. Kaip mums vykti į darbą, kaip vaikui eiti į mokyklą? Juk mes sparnų neturime, todėl nori nenori tenka eiti per ūkininko žemę.
Norėdama pasiimti paštą pati klampoju iki žvyrkelio. O jei nutiktų nelaimė, tai net greitosios pagalbos negalėtume išsikviesti“, - guodėsi G. Kačinskienė.
Supratusi, kad biurokratinės rašliavos džiunglėse pati kelio nesuras G. Kačinskienė pasisamdė advokatą. Į Šiaulių rajono savivaldybės administraciją kreipusis G. Kačinsnkienė paprašė valdininkų nurodyti kelią, kuriuo jų šeima galėtų naudotis.
Savo teises ginti stojusios moters pareikšimai nusiųsti ir prokuratūrai bei Šiaulių rajono vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistams.
Ūkininkas kaltu nesijaučia
„Kačinskai pylė ant kelio visokias atliekas, šiferį, nesikalbėjo, man pačiam neleido tuo keliu naudotis.
Mes jiems siūlėme įvairius variantus, siūlėme apkeisti keliuką į 10 arų prie jų namų esančios žemės, prašėme keliuką supilti kitur. Tačiau jie su manimi nesikalbėjo, prasidėjo kaltinimai, šmeižtas. Kas man beliko daryti“, - portalui lrytas.lt teisinosi į kaimynų sodybą vedantį kelią išardęs ūkininkas P. Barista.
Paklaustas, ar teisingai pasielgė palikęs kaimynus be kelio, P. Barista dar kartą pakartojo siūlęs įvairius šios problemos sprendimo variantus.
„Čia turėjo būti kompromisas. Siūliau jiems savo žemės pakraštį palikti man ir įsiteisinti keliuką ar įsiteisinti šio kelio nuomą, kol įsirengs kitą kelią. O dabar jie savo žemę apsiarė, o per mano žemę važinėja“, - aiškino P. Barista.
Kelias plane tik „papaišytas“
„Tas kelias yra privačioje žemėje, kuri buvo privatizuota pagal valstiečių ūkio įstatymą. Nors 2000 metų projekte tas kelias yra papaišytas kaip bendro naudojimo kelias, bet tai nieko nereiškia. Mes siūlėme nusistatyti servitutus, tartis gražiuoju, o įvyko kaip įvyko“, - portalui lrytas.lt aiškino NŽT Šiaulių skyriaus vedėjas V. Varnas.
Tarsi pamiršęs savo paties ištartus žodžius valdininkas ėmė tvirtinti bendro naudojimo kelio tame sklype net nebuvę: „Žemė po keliu buvo privatizuota pagal valstiečio ūkio įstatymą, o bendro naudojimo kelio kaip tokio tame sklype nebuvo“.
Paklaustas, ar be įvažiavimo į sodybą savo kaimynus palikęs ūkininkas pasielgė teisėtai, V. Varnas vienareikšmiškai atsakyti negalėjo.
„Teisėtai ar neteisėtai pasielgė? Ką aš žinau. Ta moteris prižiūrėjo tą kelią – vežė gruntą. Bet jis driekėsi ant svetimos žemės. Jei šis kelias būtų buvęs bendro naudojimo kelias ar privažiavimas juo į sodybą būtų nustatytas servitutu, tada tokio kelio išardymas būtų neteisėtas“, - svarstė valdininkas.