Pusę gyvenimo kalėjęs vyras: „Man nereikia pašalpų, užsidirbti galiu pats“

48-erių Erlandas K. kalėjime praleido daugiau nei pusę savo gyvenimo – 25 metus. Kiek kartų kalėjo – sako neprisimenantis. Pirmieji metai kalėjime prabėgo dėl smulkių vagysčių, pastarąjį kartą ten atsidūrė nužudęs žmogų. Dabar jis – jau laisvėje, pasiryžęs dirbti, užsidirbti ir atiduoti visuomenei skolą. Tiesa, laisvė jį baugina.

Daugiau nuotraukų (1)

Reda Cibulskytė

Nov 13, 2012, 10:06 AM, atnaujinta Mar 15, 2018, 12:18 PM

Kaip ir daugybę kitų ilgą laiką kalėjusių žmonių, jį gąsdina ne tik nežinomybė, kaip reikės gyventi, bet ir aplinkinių požiūris, socialinių įgūdžių trūkumas.

Dažnas pripažįsta - išėjus iš įkalinimo įstaigos ištinka šokas dėl pasikeitusių žaidimo taisyklių, todėl pirmi žingsniai laisvėje itin svarbūs. Nuo to gali priklausyti, ar buvęs kalinys negrįš atgal.

Išėjęs į laisvę neužsibūdavo

Ketvirtį amžiaus įkalinimo įstaigose gyvenęs Erlandas į laisvę ištrūkdavo vos keliems mėnesiams. Pirmiausia aplankydavo seserį, draugus – pas juos ir apsistodavo ilgiau. Tačiau nusikalsdavo ir vėl tekdavo sugrįžti į „namus“.

„Kodėl sugrįždavau? Atrodė, kad gyvenau, kaip visi normalūs žmonės, bet mano gyvenimas buvo kitoks: nesilaikydavau įstatymų, gyvenau laisvą ir palaidą gyvenimą. Darai ką nori, niekam nepriklausai ir vėl grįžti į kalėjimą. Galiausiai prisiriši prie tos vietos, kaskart grįžti kaip į namus, o laisvėje gyventi jau nemoki. Nėra ir paramos, nėra kas patartų“, - sako vyriškis.

Pastarieji metai kalėjime jį privertė suvokti, kad kenkti visuomenei jis nebenori - atvirkščiai, nori grąžinti skolas.

„Po pastarosios bausmės pamačiau, kad pasaulis pasikeitęs. Nežinau, kas apsivertė manyje, tačiau panorau vėl būti žmogumi ir pradėti keisti savo gyvenimą. Kreipiausi į Lietuvos kalinių globos draugiją. Parašiau laišką, paaiškinau padėtį. Nežinau, ar Dievas davė jėgų, ar pats pradėjau mąstyti kitaip.

Supratau, kad turiu keistis aš, ne visuomenė, tokio suvokimo anksčiau nebūdavo. Anksčiau, išėjęs iš pataisos namų, pirmiausia norėdavau išgerti, atšvęsti laisvę. Dabar išėjęs iš kalėjimo žinojau, kad mane priims Kalinių globos draugija, iškenčiau neišgėręs, atvažiavau ir nustebau, kad aš galiu kažkam rūpėti. Kas gali žiūrėti į žmogų normaliai, jei pusę gyvenimo esi praleidęs kalėjime?“ - pripažįsta buvęs kalinys.

Nuo darbdavių slepia teistumą

Kalinių globos draugijoje Erlandas gyvena nuo liepos mėnesio. Tiek pat laiko pagalbiniu darbininku dirba vienoje Vilniaus įmonėje. Įsidarbinti nebuvo labai sunku, tiesa, apie jo teistumą darbdaviai nežino iki šiol. Ieškoti darbo Erlandui padėjo Kalinių globos draugijos pirmininkė Milda Bliumenzonienė. Vyras darbo nesirinko, žinojo, kad teks dirbti bet ką, tačiau motyvacija dėl to nebuvo mažesnė.

„Dirbu jau trečią mėnesį. Baigsis bandomasis laikotarpis – padidins atlyginimą. Tai šioks toks pasiekimas. Dabar gyvenu Kalinių globos draugijoje, už paslaugas mokėti nereikia, todėl galiu pasitaupyti tam laikui, kai teks gyventi savarankiškai. Pradžioje, tik išėjus iš kalėjimo, labai reikia pagalbos, kartais tiesiog postūmio pirmyn, keleto motyvuojančių žodžių. Vieną kalinį sustabdyti nuo nusikaltimo – didelė pažanga. Kartais tai gali padaryti nuoširdus rūpestis“, - sako Erlandas.

Vyriškis nesutinka, kad kaliniams nėra darbo, atvirkščiai, jeigu nori dirbti, nesi tinginys ir nekeli ypatingų sąlygų dėl savo praeities – darbdaviai žiūri gana palankiai.

„Buvusiam kaliniui tikrai įmanoma susirasti darbą, tačiau daug kas priklauso nuo paties kalinio. Jeigu nebūtina, aš nesakau, kad pusę gyvenimo esu praleidęs įkalinimo įstaigose. Man keista, kad galiu gyventi tokį gyvenimą. Anksčiau žiūrėdavau į žmones ir mąstydavau, kaip jie gali taip gyventi: darbas, namai, vėl darbas. O dabar ir pats tai darau. Kai pažiūriu į žmones, jie man atrodo juokingi, bet laisvi. O aš varžausi, jaučiu, kaip iš manęs lenda kalėjimo subkultūra. Man padeda, bet ir pats esu atviras“, - neslepia vyriškis.

Apie ateitį Erlandas kalba nedrąsiai, tačiau įprasto scenarijaus pakartoti nenorėtų. Nors pripažįsta, jeigu ne visuomenės pagalba, jis galbūt jau būtų paslydęs: „Geras pavyzdys ir supantys žmonės mane įpareigoja stengtis. Kita vertus, ilgus metus buvau apkrovęs valstybę, turiu atsiskaityti. Man nereikia pašalpų. Dabar mano tikslas – užsidirbti pinigų ir pradėti daryti medžio dirbinius. Jau turiu garažą, noriu jį įsirengti ir pradėti tokią veiklą. Kai atsistosiu ant kojų – tada pradėsiu svajoti. Noriu pasijausti visaverčiu žmogumi, nes dabar dar tokiu savęs nelaikau“.

Į kalėjimą atvedė puikybė

46 metų Žilvinas V. irgi gyvena Kalinių globos draugijos centre. Tiesa, jis dar nėra visiškai laisvas – pagal Probacijos įstatymą yra paleistas lygtinai. Kas mėnesį vyras turi registruotis Probacijos tarnyboje ir laikytis režimo. Vos išėjęs iš įkalinimo įstaigos jis gana greitai rado darbą, netgi rinkosi tarp trijų variantų. Nors kalėjime praleido 15 metų, pastaruosius metus - už itin sunkų nusikaltimą, tai jam nesutrukdė tapti pavyzdingu darbuotoju.

„Vienoje Vilniaus įmonėje dirbu kroviku. Darbdaviai nežino, kad esu teistas. Kartais žmonėms verta iki galo visko nepasakyti. Reikia jausti ribą, kada gali atvirauti, o kada – nereikėtų. Nors dirbu tik tris mėnesius, darbdaviai mane jau suspėjo pagirti. Per susirinkimą mane išskyrė kaip pavyzdį kitiems darbuotojams.

Aišku, nereikia to sureikšminti. Gal dirbu šiek tiek efektyviau, nes esu pasiilgęs darbo, laisvo darbo. Po truputį įsilieju į kolektyvą, stengiuosi neišsišokti ir negalvoti, kad aš dirbu geriausiai. Stengiuosi, kad puikybė mane aplenktų“, - sako jau tris mėnesius laisvėje gyvenantis Žilvinas.

Būtent puikybė ir atvedė Žilviną į kalėjimo kamerą. Vyras neslepia, kad dėl savo problemų visą gyvenimą kaltindavo kitus, tik ne save. „Kai pakliuvau į kalėjimą, buvau tikras išpuikėlis, karalius su karūna ant galvos. Teisiau visą pasaulį dėl savo nesėkmių. Savęs keisti niekada nenorėjau, galvodavau, kad į kalėjimą pakliuvau susiklosčius blogoms aplinkybėms.

Norėjau keisti visą pasaulį, tik ne save. Maniau, kad esu šviesiausias, protingiausias, o pasaulis suklydęs. Kankinau visus aplinkinius, buvo nepaprastai sudėtinga su manimi. Dar ir dabar nesu visiškai išgijęs, tačiau padedant socialinių darbuotojų gijimo procesas jau pasistūmėjęs“, - sako Žilvinas.

Vyras neslepia, jei ne Kalinių globos draugija, jo likimas galėjo susiklostyti kitaip. Žilvinas teigia, kad laisvėje yra daugybė pagundų, kurioms atsispirti jam dar sunku.

„Laisvėje yra tiek daug pagundų, jeigu esi silpnas, tikrai gali paslysti. Nors viduje yra riba - nesu iki galo atlikęs savo bausmės, kuri yra įpareigota teismo nutartimi. Dar turiu visuomenei parodyti, kad galiu padėti kelis žingsnius. Kartais per savo šiurkštumą, praeitį, nesuvokimą įskaudini tuos žmones, kurie labiausiai tau padeda. Nėra taip, kad išėjus viskas sekasi. Per tuos kelis mėnesius jau padariau tiek klaidų, dabar galvoju, kaip jas ištaisyti, kad įgyčiau pasitikėjimą“, - pripažįsta Žilvinas.

Pirminiai žingsniai – sunkiausi

Kroviku dirbantis Žilvinas sako, kad išėjus iš kalėjimo sunkiausi pirmieji žingsniai. „Kodėl dalis kalinių grįžta į kalėjimus? Nėra bazės, į kurią tu išeini. Galbūt žmonėms sunku patikėti, bet mes esame kaip maži vaikai. Pirmieji žingsniai yra patys svarbiausi, svarbu, kad kas nors mus nukreiptų, paimtų už rankos, nuvestų ir parodytų.

Atrodo, kalba suaugęs vyras, to neturėtų būti, tačiau išėjęs pasimeti. Nors praėjo jau trys mėnesiai, iki šiol dažnai būnu šokiruotas. Tarsi būčiau nesubrendęs, elementarių dalykų nesuvokiantis vyras. Kaliniai nėra labai blogi, darbai yra blogi. Mes juk išaugę iš tos pačios visuomenės. Mūsų aplinka mumis nesirūpino ir mes paslydome, todėl mes - kaip pūlinys, išėjus į laisvę kartais tas pūlinys sprogsta. Dėl to prasideda kerštas, širdgėla, skausmas“, - sako Žilvinas.

Didžiausia Žilvino svajonė – įsitvirtinti darbo rinkoje ir atkurti santykius su šeima. „Laisvėje yra ir žmona, pusseserė, brolis, dukra - jie visi mane, kaip nuoširdų, gerą žmogų, jau buvo palaidoję. Dabar turiu darbą, tikiuosi, jį išsaugosiu. Esu apsuptas puikių žmonių, atrodo, ko daugiau reikia? Reikia laiko, gal pavyks atkurti santykius su artimaisiais ir visuomene“, - tikisi vyras.

Pašnekovas neslepia, reikalauti iš visuomenės vien tik supratimo negalima. Pats kalėjęs žmogus turi rodyti norą keistis. „Buvęs kalinys turi suvokti, kam jam reikalingas gyvenimas laisvėje. Kiekvienas turi šį klausimą sau užduoti. Kunigas Julius Sasnauskas kadaise man yra sakęs: „Žilvinai, pamąstyk, ar reikalinga tau laisvė.“

Aš galvodavau, kaip gali būti nereikalinga? Vėliau suvokiau, kad laisvė reikalinga tada, kai tu pats esi reikalingas jai. Dabar pagrindinė motyvacija – įrodyti visam pasauliui, kad netgi kalinys, kuris praleido daug metų kalėjime, gali gyventi kitaip. Dukrai, žmonai, pusseserei noriu parodyti, kad galiu gyventi kitaip“, - pripažįsta Žilvinas.

Ką apie tai mano specialistai?

Dr. Gintautas Sakalauskas, Teisės instituto mokslininkas:

„Reikalavimas, kad buvę kaliniai dirbtų, realybėje atsimuša į begales kliūčių, kurių negalima neįvertinti, siekiant juos įdarbinti. Įkalinimas tik dar labiau pagilina asmens problemas, jį stigmatizuoja, jis dažnai ne tik praranda kvalifikaciją, bet ir kasdienio gyvenimo įgūdžius – pripranta nieko neveikti, o būtiniausiais dalykais vis tiek pasirūpina įstaiga.

Jei žmogus kelerius metus nieko prasmingo neveikia įkalinimo įstaigoje, jis praranda darbinius įgūdžius, jam sunku atstatyti darbinį ritmą. Be to, dalį iš įkalinimo įstaigų išėjusių žmonių slegia didelės skolos – jiems legaliai dirbti kartais paprasčiausiai neapsimoka. Kalėjimas beveik be išimties palieka žymes ne tik žmonių veiduose, bet ir elgesyje – įgyjama kalinių subkultūros bruožų, žmonės neretai tampa irzlesni, piktesni.

Visa tai apsunkina galimybes darbo rinkoje. Tie, kas dirba su nuteistaisiais, siekdami realių pokyčių, pirmiausia pabrėžia būtinybę išspręsti elementarius pirminius šių žmonių poreikius – susirasti būstą, susitvarkyti dokumentus, atnaujinti santykius su artimaisiais, susidoroti su savo priklausomybėmis, išsigydyti ligas, išmokti vėl gyventi savarankiškai, o tada galima galvoti apie darbą. Vėlgi, be socialinio darbo integracija į darbo rinką šiems asmenims dažnai būna per didelis šuolis – jie gali mesti net ir sunkiai gautą darbą.

Kad buvę kaliniai ilgai nesusiranda darbo, negali būti suversta vien tik jų kaltei. Jų įsidarbinimo galimybės labai priklauso ir nuo padėties darbo rinkoje. Svarbu suvokti vieną dalyką – didžioji dalis buvusių kalinių nenori visą likusį gyvenimą likti nusikaltėliais. Tačiau pirminės geros startinės padėties, kurią dar labiau pablogina įkalinimas, neturėjimas jų perspektyvas daro labai miglotas.

Kažkam kalinys yra tiesiog kaltininkas, tačiau kažkam jis yra brolis, tėvas, sūnus, sutuoktinis. Man rodos, svarbiausia pamėginti suvokti buvusių kalinių situaciją, nepykti ir nesivadovauti stereotipais. Tikrasis nubaudimas neapsiriboja formalia bausme, nes baudžia visuomenė, artimieji, pažįstami, žiniasklaida, praeinantis laikas ir prarastos galimybės.

Tačiau nereikėtų mestis į perdėtą optimizmą. Įtarus žvilgsnis į buvusį kalinį yra natūralus ir suprantamas. Kartais jis netgi būtinas.“

Milda Bliumenzorienė, Lietuvos kalinių globos draugijos Socialinės priežiūros centro vadovė

„Mūsų organizacija dirba su žmonėmis, kurių socialiniai ryšiai yra nutrūkę. Tokie žmonės neturi namų, išsilavinimo, o nelaisvės patirtis – didžiulė. Jie itin sunkiai pritampa visuomenėje. Ypač darbo rinkoje. Išėję į laisvę dažniausiai jie neturi kur eiti. Žmonės pirmiausia susiduria su elementariomis problemomis: kur pavalgyti, kaip nuvažiuoti, kur pernakvoti. Viskas yra mokama. Jeigu žmogus yra paleistas lygtinai, jam reikia nuvažiuoti iki Probacijos tarnybos – tam taip pat reikia pinigų, o valstybė skiria nedaug ir tai suprantama. Socialinės pašalpos paskiriamos gerokai vėliau, kai žmogus susitvarko reikiamus dokumentus. Taigi, pirmoji laisvės diena yra tragiška.

Dažnai tik iš kalėjimo išėjusį žmogų po kelių dienų mes imame „mušti“: tu niekur nedirbi, esi tinginys. Mes nesuvokiame paprasto dalyko – jiems reikalinga priežiūra. Jeigu būtų daugiau socialinių centrų, manau, keturi iš dešimties nebegrįžtų į kalėjimą. Ne labdaros jiems reikia, o nukreipimo tinkama linkme.

Manau, reikia telkti savanorius, kurti socialinės priežiūros centrus, tokiu būdu visuomenė prisidėtų. Reikia suteikti galių ir visuomenei. Buvusiems kaliniams reikia ugdyti socialinius įgūdžius, jiems reikalingas „gyvas“ kontaktas. Tokiu būdu susiformuotų draugystė tarp kalinio ir savanorio, tokia pagalba realiai būtų naudinga. Į buvusį kalinį turime žiūrėti kaip į žmogų, nepaisant to, ką jis yra padaręs.

Žmogui reikia ne pašalpas duoti, o motyvuoti dirbti, įtikinti, kad jis pats gali ne tik nesėdėti visuomenei ant sprando, tačiau po kurio laiko grąžinti skolą. Iš kalėjimo grįžusių žmonių savivertė žema, todėl jiems reikia padėti ne pašalpomis - tai juos padaro neįgalius. Kam tada jiems stengtis? Aš daugelį metų dirbu šį darbą ir matau, kad jie gali. Darbdaviai vis dažniau priima kalėjusius žmones, tačiau daliai yra priimtinesnės pašalpos. Šis „bomžėjimas“ ir yra problema. Reikia žmogumi patikėti ir tinkamai nukreipti. Manau, kad nusikalstamumas gerokai sumažėtų, jei su tokiais žmonėmis šiek tiek padirbtume. Jeigu žmogui tiesi ranką, jis ir eina.

Mūsų tikslas – padėti užsidirbti pinigų startui, po to žmonės patys išeina, nereikia jų raginti. Yra tokių, kurių gyvenimas džiugina, kitų - mažiau. Darbo rinkoje ilgai kalėjęs žmogus išsilaikyti be pagalbos negali, bent jau pačioje pradžioje. Juk jis negalėtų eiti į darbą  neturėdamas, kur išsimiegoti ir kur pavalgyti.“

Gytis Andrulionis, teisingumo viceministras

„2011 metų duomenimis, daugiau nei 15 proc. kalėjimuose esančių kalinių dirba valstybės įstaigose, apie 11 proc. - laisvės atėmimo įstaigose. Tokiu būdu nuteistieji įgyja ar nepraranda darbo įgūdžių. Kiek įsidarbina iš įkalinimo įstaigų išėjusių žmonių – tiksliai nežinome. Tai yra jų privatus gyvenimas. Domimės, kaip sekasi tik lygtinai paleistiems. Apie 20 proc. anksčiau išėjusių asmenų įsidarbina.

Lengvatų įdarbinant iš kalėjimo grįžusius asmenis nėra. Lietuvoje – didelis nedarbas, tad jei žmogus, išėjęs iš įkalinimo įstaigos, būtų įdarbintas lengvatinėmis sąlygomis, tai būtų socialiai neteisinga.

Ko gero, didžiausia problema – darbdavių nepasitikėjimas buvusiais kaliniais. Yra tokių, kurie žmogų vertina pagal profesinę kvalifikaciją. Kiti bijo buvusių kalinių. Tai priklauso nuo pačių darbdavių.

Vis daugiau įmonių nori veikti įkalinimo įstaigose, jie patenkinti kalinių pagaminama produkcija, galbūt ir laisvėje darbdavių nepasitikėjimas ilgainiui sumažės.“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.