Skubėdamas į Seimą V. Andriukaitis turi nepamiršti pasiimti širdies stimuliatoriaus paso

Vytenis Andriukaitis (61 m.) nepraleido nė vieno balsavimo Seime, nors pirma laiko atsisakęs kaklo įtvaro kenčia skausmus. „Nugalėjo politiko, o ne mediko balsas”, – prisipažino socialdemokratas, tebejaučiantis avarijos pasekmes.

Dar visai nepasveikęs V. Andriukaitis praėjusią savaitę skubėjo į Seimą prisiekti.<br>R. Danisevičiaus nuotrauka iš archyvo
Dar visai nepasveikęs V. Andriukaitis praėjusią savaitę skubėjo į Seimą prisiekti.<br>R. Danisevičiaus nuotrauka iš archyvo
Daugiau nuotraukų (1)

Danutė Jonušienė („Lietuvos rytas”)

Nov 24, 2012, 10:12 PM, atnaujinta Mar 15, 2018, 3:57 AM

Praėjus dviem mėnesiams po avarijos neliko žaizdų, nubrozdinimų, gyja ir lūžęs stuburo slankstelis, tačiau greitai atgauti jėgų nepavyksta.

Ši nelaimė taip pat smarkiai nuvargino V. Andriukaičio širdį – nuo smūgio į krūtinę ji susitrenkė (įvyko kontūzija), sutriko ritmas.

Politikui prireikė pagalbininko – vieną ritmą diktuoja nuosava širdis, o kitą – elektrinis stimuliatorius.

Skubėdamas į Seimą jis turi nepamiršti pasiimti svarbaus dokumento – vadinamojo elektrinio stimuliatoriaus paso, nes einant pro metalo detektorių pasigirsta cypimas.

Kad pablogėjus sveikatai greitosios pagalbos medikai žinotų, ką daryti, šį dokumentą politikas laiko piniginėje ir nešiojasi su savimi.

Parlamentarui dar sunku sėdėti posėdžių salėje, todėl dažnai atsistoja, atsilošia, mankština riešą – jau šeštą kadenciją Seime esantis V. Andriukaitis atrodo kaip nenuorama, kuriam nuo kolegų kalbų užverda kraujas.

Bet pašauktas nesistengia akimirksniu reaguoti, todėl pasisuka į pašnekovą visu kūnu.

Dėl sustingusių nugaros raumenų politiką kamuoja nemalonūs pojūčiai, o kartais veidas persikreipia nuo skausmo.

Tai lemtingos avarijos, kai rugsėjo 21-ąją į greitkelį Vilnius–Panevėžys iššokęs briedis vos neužmušė automobilį vairavusio Seimo nario, pasekmės.

– Kokia šio Seimo kadencijos pradžia? Ar nervinga? Kaip ištveriate ilgus posėdžius? – paklausiau V. Andriukaičio.

– Nėra taip, kad būtų daugiau emocijų. Pavyzdžiui, 2004-aisiais iš pirmo karto nepavyko išrinkti Seimo pirmininko, teko kartoti balsavimą, bėdų buvo ir dėl pavaduotojų. Dabar viskas be rimtesnių kliūčių.

– Esate dirbęs kardiochirurgu ir žinote, kas atsitinka, kai pacientai per anksti atsisako gydymo. Ar nejaučiate sąžinės priekaištų?

– Nuo vaikystės svajojau gydyti žmones ir išvaduoti tėvynę. Įgijau du diplomus – gydytojo ir istoriko.

Šįkart patekau į keblią situaciją. Avarija įvyko rugsėjį. Jei tai būtų atsitikę rugpjūtį, nedarbingumo pažymėjimo nereikėtų, galėčiau pradėti reabilitaciją.

Įtvarą nusiėmiau gerokai anksčiau, man pritrūko kokių 10–15 dienų. Tiek laukti negalėjau, nes prisiekti Seime privalėjau lapkričio 16-ąją.

Supratau, kad jei man pradėtų mokėti Seimo nario atlyginimą, o toliau vaikščiočiau užsidėjęs įtvarą, būtų negražu.

– Nuėmus įtvarą raumenys būna nusilpę, todėl būtinas masažas, kineziterapija.

Kokios jums reikia medicinos pagalbos?

– Man ne 20, o 60 metų. Sulaukus tokio amžiaus vystosi stuburo osteochondrozė, liaudiškai ši liga vadinama ataugomis. Dar kiti šiuos pokyčius vadina kaulų retėjimu, osteoporoze. Dėl šios priežasties reabilitacija turi ilgiau trukti.

O masažui nėra laiko. Darbotvarkė intensyvi, negaliu nebalsuoti.

Žinoma, žmona Irena nėra patenkinta mano poelgiu. Ji ragina tęsti gydymą, bet taip susiklostė aplinkybės.

Ortopedinės kėdės Seime neturiu, stengiuosi mažiau sėdėti. Pasėdžiu valandą posėdžių salėje, po to stoviniuoju, einu pasivaikščioti.

Nedarau staigių judesių, suvokiu savo galimybes, žinau, kaip reikia sėsti, gulėti, kaip keltis. Visą laiką jaučiu nugaros raumenų sąstingį, o tai kelia tam tikrų nemalonių pojūčių.

Laimei, pavyko išmankštinti dešinės rankos riešą, nors galiu atlikti ne visus judesius.

– Tą akimirką, kai susidūrėte su briedžiu, viskas galėjo baigtis dar baisiau.

– Iki namų man buvo likę gal 20 kilometrų. Vilniaus link judėjo penkių automobilių kolona. Važiavau apie 100 kilometrų per valandą greičiu.

Centrinė nervų sistema taip sutvarkyta, kad šoko ištiktas žmogus daug ko neprisimena. Iki šiol negaliu atsakyti, ar tada buvau praradęs sąmonę, ar ne.

Kai automobilis nuo smūgio vertėsi, išgirdau šaižų garsą, nes jis slydo ratais aukštyn, mano galva buvo įsirėmusi į stogą, per skardą jaučiau kiekvieną grumstą.

Buvo baisu, kad nuplyš skarda, man tuoj nutrauks galvą. Šį jausmą iki šiol prisimenu.

Kita vertus, nuo smūgio žaibiškai išsiskleidė pagalvė ir man akyse pažiro baltos kibirkštys. Buvau apkvaitęs nuo šio smūgio.

Atmintis grįžo gerokai vėliau. Praėjus penkioms ar šešioms dienoms po nelaimės sapnuoju vieną naktį taip viską aiškiai, kaip kokiame dokumentiniame kino filme.

Matau, kaip artėja didelis šešėlis, o mano automobilis verčiasi ir skrendu.

– Ar turėjote jėgų iškviesti greitąją medicinos pagalbą?

– Atsipeikėjęs negalėjau atsisegti saugos diržo, jis užsikirto. Neatsidarė sulankstytos automobilio durelės, matau, ima rūkti variklis, galvoju – jei kils gaisras, sudegsiu gyvas. Negaliu ištraukti kojų, keliai prispausti, nes įlinko automobilio korpusas.

„Ar yra gyvų?” – pasigirdo kažkieno balsas. „Yra, yra, padėkite išlipti”, – atsiliepiau susijaudinęs.

Ištrūkti pavyko tik išplėšus dureles. Negalėjau pasisukti, labai skaudėjo krūtinę, greičiausiai buvo pažeisti šonkauliai. Laimei, jiems nieko daryti nereikia, gyja savaime.

– Kada paaiškėjo, kad rimčiausia trauma kliuvo širdžiai?

– Tai atsitiko praėjus savaitei po avarijos. Ėmė šlubuoti širdis. Nuo smūgio ji buvo sutrenkta, tai vadinamoji širdies kontūzija, dėl to sutriko širdies laidumo sistema.

Širdies ritmą pavyko sureguliuoti chirurginiu metodu – įdėjus stimuliatorių. Po mėnesio gydytojai turės stimuliatorių reguliuoti dar kartą, privalo susikalbėti du ritmai – manosios širdies ir stimuliatoriaus.

Svarbiausia, kad likau gyvas.

Manau, visi turime po angelą sargą. Mane jis paliko šiame pasaulyje.

– Ar patyręs šią avariją galvojate vėl sėsti prie vairo?

– Nenoriu rizikuoti, dar nesustiprėjau. Turi praeiti skausmai, raumenų sąstingis. Vairuojant reikia geros reakcijos. Negaliu pasigirti, kad dabar mano judesių koordinacija yra puiki.

Taip pat abejoju, ar man, kaip Seimo nariui, reikia nuomotis automobilį. Gyvenu Vilniaus senamiestyje, iki Seimo kursuoja maršrutinis autobusas. Žinoma, vykstant susitikti su rinkėjais sunku išsiversti be automobilio.

– Ar pirmą kartą patekote į avariją?

– Esu nukentėjęs kelis kartus, bet mane vis kas nors veždavo.

Iki šiol prisimenu 1996-aisiais įvykusią avariją. Tąsyk važiavome su kolega Aloyzu Sakalu į Kėdainius susitikti su rinkėjais, nelaimė įvyko Šėtos kelyje.

Mūsų automobilis atsitrenkė į kelio taisykles pažeidusį transporterį. Tai buvo didelė avarija, tąsyk buvau susilaužęs krūtinkaulį, kelis šonkaulius, man buvo nustatytas galvos smegenų sukrėtimas.

Prietaisas netrukdo džiaugtis gyvenimu

* Elektrinis stimuliatorius saugo nuo galimų širdies ritmo sutrikimų ir kadenciją baigusį prezidentą Valdą Adamkų (86 m.).

* 2008-ųjų gegužę Santariškių klinikose jam buvo atlikta valandą trukusi implantavimo procedūra taikant vietinį nuskausminimą.

* V. Adamkui po oda buvo įsiūtas tipinis stimuliatorius, kainuojantis apie 10 tūkst. litų ir sveriantis 25 gramus.

* Valstybinė ligonių kasa kasmet tokių stimuliatorių nuperka 500–600. Šis prietaisas gali veikti iki 10 metų, vėliau išsenka jo baterija.

* Elektrinio pagalbininko taip pat prireikė Seimo nario Kęstučio Glavecko (63 m.) širdžiai.

* 2009-ųjų vasarą į Aliaską atostogauti ir žvejoti nuvykusį K. Glavecką ištiko širdies priepuolis. Ankoridžo ligoninėje JAV medikai jam atliko širdies šuntavimo operaciją, taip pat įsiuvo širdies stimuliatorių ir pateikė šimtatūkstantines sąskaitas už gydymą.

* „Iki tol buvau gana sveikas žmogus, kasdien po dvi valandas be poilsio dienų sportavau”, – po šio įvykio yra kalbėjęs Liberalų sąjūdžio atstovas K. Glaveckas.

Įsijungia pats

Audrius Aidietis

Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Kardiologijos ir angiologijos centro direktorius

„Širdies stimuliatorius Lietuvoje pradėtas taikyti 1961 metais. Kasmet šalyje daugiau nei 1,5 tūkst. pacientų sulaukia tokios pagalbos.

Apie 600–800 gramų sverianti širdis susitraukia automatiškai – maždaug kartą per sekundę. Ji ne visada plaka tuo pačiu ritmu. Tvinksnius sukelia vadinamasis sinusinis mazgas. Tai ritmo vedlys – jis siunčia elektrinius impulsus, priverčiančius tam tikra tvarka susitraukti du prieširdžius ir du skilvelius.

Kai šis mazgas silpsta ir vis rečiau siunčia impulsus, lėtėja ritmas, o smegenys, plaučiai gauna mažiau deguonies, jaučiamas dusulys, nuovargis.

Šio negalavimo neįmanoma išgydyti vien vaistais, širdžiai būtinas dirbtinis pagalbininkas – elektrinis stimuliatorius. Jis veikia kaip kompiuteris, turintis programinę įrangą ir maitinimo elementą. Anksčiau baterija išsikraudavo per 5–7 metus, dabar ji naudojama ilgiau nei dešimt metų, todėl rečiau taikomos stimuliatoriaus keitimo operacijos.

Tokia operacija nėra sudėtinga. Ligonio širdis nėra atveriama, jos veikla nestabdoma, nereikia taikyti bendros nejautros. Sugijus žaizdai galima maudytis duše, vonioje, plaukioti, eiti pasivaikščioti, mankštintis, vairuoti, žvejoti, medžioti.

Stimuliatorius ima veikti tada, kai žmogui to reikia. Tarkim, jei nustatoma, kad širdis turi susitraukti 60 kartų per minutę, aparatas įsijungs tik tada, kai tvinksnių skaičius sieks 58 ar 59. Kai žmogus bus susijaudinęs, o jo širdis plaks daugiau nei 60 kartų per minutę, stimuliatorius išsijungs automatiškai.”

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.