2009-2011 m. vykdytos apklausos metu buvo teiraujamasi tiek apie geras, tiek apie blogas emocijas. Taigi skaičiuojant rezultatus pyktis, stresas ir liūdesys turėjo tokią pat vertę kaip ir geras poilsis, šypsenos ir meilė.
Savo ruožtu, pagal patiriamą kiekį gerų emocijų pirmavo Paragvajaus, Panamos ir Venesuelos gyventojai; prasčiausiai jaučiasi Irako, Bahreino ir Palestinos teritorijų gyventojai.
Ko vertos tokios apklausos ir ką galima nuspręsti apie lietuvius žinant, kad vos 36 proc. tautiečių, paklausti, ką jautė vakar, teigė patyrę kokių nors emocijų?
"Gallup" – viena iš pasaulinių sociologinių tyrimų lyderių; pati apklausa buvo pakankamai reprezentatyvi. Taigi nors paklaidos būdingos visoms apklausoms, tendencijas paneigti būtų sunku. Jeigu palygintume apklausos rezultatus su sąrašu šalių, pirmaujančių pasaulyje pagal savižudybių skaičių, rastume nemažai sutapimų.
Singapūro savižudžių dešimtuke nėra, bet Lietuva, kaip žinia, ir toliau pagal savižudybių skaičių, tenkančių vienam gyventojui, pirmauja pasaulyje. Sąrašo priekyje taip pat puikuojasi Baltarusija ir Ukraina. Tuo tarpu šalių, kurių gyventojai patiria daugiausia neigiamų emocijų, savižudžių sąrašo priekyje nėra. Panašu, kad emocijų trūkumas (ar bent jau atsisakymas jas demonstruoti) yra žalingesnis nei neigiamų emocijų perteklius.
Lietuvos radijas neseniai kalbino istoriką Tomą Vaisetą, apsigynusį disertaciją tema „Nuobodulio visuomenė: vėlyvojo sovietmečio Lietuva“. Šiame darbe jis kaip pagrindinę sovietmečiu tvyrojusią visuomenės nuotaiką išskirią nuobodulį, kuris yra daugiau antiemocija negu emocija.
Toje nuobodulio, apsimetinėjimo ir beprasmybės atmosferoje ir susiformavo nemažai šiandien lietuvių tautai priskiriamų bruožų, tokių kaip šaltumas, perdėtas santūrumas, įsitikinimas, kad jausmai yra blogis, ypač jei jos rodomos viešai. Dėl to nestebina ir tas faktas, kad tarp mažiausiai emocijų jaučiančių tautų tiek daug posovietinių valstybių gyventojų. Pasirodo, lietuvių susikurtoje mitologijoje apie emocingus rusus teisybės maža…
Žinoma, lengviausia visas problemas suversti sovietmečiui, bet vis dėlto verta įsiklausyti į kai kuriuos istoriko teiginius. T. Vaisetos įsitikinimu, dėl to, kas buvo su mūsų tauta padaryta sovietų okupacijos metais, žmonės iš tiesų pradėjo kitaip mąstyti ir jausti. Niūriais sovietmečio metais išmokti elgesio modeliai, kad ir pakitę, neišvengiamai perduodami vyresnės kartos jaunesnei per šeimą ir netgi mokymosi įstaigas.
Kai kuriose aukštosiose mokyklose iki šiol idealiu studentu laikomas asmuo, kuris neuždavinėja ,,kvailų” klausimų, spinduliuoja apsimestiniu rimtumu ir nerodo emocijų. Nemažai dėstytojų šventai laikosi būtent tokio elgesio kodo, ypač humanitarinių mokslų fakultetuose. Akmeninis veidas ir tolumon žvelgiantis neva gilus žvilgsnis garantuoja, kad toks dėstytojas nebus palaikytas besivaipančiu klounu ir užsitarnaus deramą studentų pagarbą.
Vadinamųjų intelektualų tarpe nuolat pastebiu bet kokio pozityvumo baimę, esą pasitenkinimas ir teigiamos emocijos liudija apie žmogaus intelektualinės brandos trūkumą ir pasidavimą tik masėms tinkamiems primityviems malonumams.
Deja, moksliniai tyrimai rodo, kad laimingiausi žmonės yra tie, kurie sugeba mėgautis pačiais paprasčiausiais ir tuo pat metu neįkainojamais dalykais: gera draugų kompanija, nuoširdžiu juoku, pasivaikščiojimais gamtoje ir panašiai.
Negana to, amerikiečiai Nobelio premijos laureatas Danielis Kahnemanas ir Prinstono universiteto ekonomistas Angusas Deatonas nustatė, kad laimė ir materialiniai dalykai susiję tik iki tam tikros ribos. Kai esminiai žmogaus poreikiai patenkinti ir jis jaučiasi materialiai saugus dėl ateities, papildomi pinigai jaustis laimingesniu nepadeda.
JAV gyventojų atveju, laimės ribą ekonomistai įvertino 75 tūkst. dolerių metine alga. Tarp tų, kurie uždirba minėtą sumą, ir tų, kurie uždirba kelis kartus daugiau, nėra esminio skirtumo, jei kalbama apie laimės pojūtį. Papildomi šimtai tūkstančių ar net milijonai dolerių laimės ar teigiamų emocijų neprideda.
Singapūras šiuo atveju – puikus pavyzdys. Kiek daugiau nei 5 mln. gyventojų turinti šalis klesti, tačiau jos gyventojai jaučiasi viskam taip pat abejingi, kaip ir keliolika kartų vargingesni lietuviai. Savo ruožtu tik truputį už Lietuvą mažesnės Panamos gyventojai gyvena skurdžiau už lietuvius, tačiau tai netrukdo jiems kas dieną patirti galybę puikių emocijų.
Ekonominiai rodikliai svarbūs ir esminiai gyventojų poreikiai turi būti patenkinti. Tačiau šis, kaip ir kiti panašūs tyrimai, dar kartą patvirtina, kad tokių šalių kaip Lietuva vyriausybės turėtu skirti nė kiek ne mažesnį dėmesį emocinei piliečių būsenai pagerinti, o ne tik kliautis ekonominiais rodikliais ar didžiuotis diržų susiveržimo politika.
