Smerkiu elgesį – smurtas prieš paauglį yra vertas bausmės. Kaip beje ir paauglio smūgis kontrolieriui į nosį, jei taip tikrai buvo. Bet ko tikrai nesmerkiu, tai šioje kraupioje „puotoje“ dalyvavusių žmonių. Pabrėžiu, žmonių - kontrolierių taip pat.
Visi esame iš dalies kalti dėl smurto, kuris egzistuoja aplink mus. Jei smerksite kontrolierių, smerksite ir save, nes esate bent kartą nesusivaldęs panašiose situacijose – užplojęs savo sūnui ar dukrai, kai jie neklausė, spyręs šuniui ar už pakarpos skaudžiai sugriebęs katiną.
Sakysite, lyginu skirtingo masto įvykius. Tėvų-vaikų, žmogaus ir gyvūno santykiai yra kas kita nei pareigūno ir nusikaltusiojo, vyresnio stipraus vyro ir paliegusio paauglio, valdžios atstovo ir vaiko. Bet ar tikrai skirtumas toks didelis?
Vienas turi valdžią, kitas ne, vienas stipresnis, kitas – silpnesnis, vienas turėtų mokyti, kitas – mokytis. Kodėl tad nenubrėžus tarp įvykių paralelės?
Vienintelė išeitis iš užburto rato yra suprasti, kodėl smurtautojas taip padarė. O suprasti kitą geriausia pavyksta, kai įsijauti į jo padėtį.
Akimirką pagalvokite apie kontrolierius. Jų nervai ištampyti nuolatinių barnių su keleiviais, blogai veikiančios naujosios e-bilieto sistemos, spėju, itin reiklių, kuo daugiau pinigų surinkti siekiančių vadovų (troleibusų ir autobusų parkai nuolat įklimpę į skolas) ir už tokį šunišką darbą sąlygiškai mažo atlyginimo (vidutinis kontrolieriaus mėnesio atlyginimas - 1800 litų).
Kad tie žmonės ne visai laimingi, matyti ir iš vaizdo įrašo. Gyvenimu, savimi ir kitais patenkinti taip nesielgia. Net jei gauna į dantis, gerbiami ir mylimi žmonės sugeba reaguoti atitinkamai. Mato, kad prieš juos – nors ir agresyviai atrodantis, bet įbaugintas, į kampą įspaustas, gailesčio vertas žvėrelis.
Žmonių gyvenime veikia paprasta matematinė taisyklė – kada nors atjaustas žmogus moka atjausti kitą. Dėl to darau prielaidą, kad kontrolierių darbe trūksta atjautos arba paprasčiausių pasikalbėjimų apie stresą, kurį jie kasdien patiria. Savitarpio pagalbos grupių, kuriose išsikalbėtų, kaip šūdinai su jais pasielgė šefas, su kokia nepagarba vienas keleivis apspjovė, kitas iškeikė ir kaip niekas iš kolegų nepastebėjo, kad šeimoje ne viskas gerai.
Juoksitės, sakysit, darbe turime pamiršti viską, kas esame, kas mums nutiko, ką jaučiame. Ir apskritai, kalbėtis - bobų reikalas! Darbe reikia pamiršti žmogiškumą, trapumą, būti automatais, tobulai padaryti tai, ką privalome, kas neva tai ir atneša geriausius rezultatus.
Yra priešingai. Toks požiūris išstumia žmogų iš jo darbo vietos, šis iš tiesų tampa mašina. Todėl nereikėtų stebėtis, kad užspaustos emocijos vieną dieną išsiveržia su visa jėga, kaip šįkart, mano galva, ir įvyko.
Ne tik kontrolieriams, kone kiekvienam mūsų trūksta pilietinės drąsos kalbėtis, kaip jaučiamės. Drąsos ir įgūdžių. Dažnai net šeimose žmonės nesileidžia į kalbas. Retas kuris yra matęs savo tėvus civilizuotai kalbančius apie sunkumus. Kas malšino skausmą alkoholiu, kas užgniaužęs pyktį susirgo vėžiu ar širdies ligomis, kas isterikuodavo be perstojo, kol kitas sutuoktinis neapsikentęs palikdavo namus. Nė vienas iš šių būdų nepasiteisino.
Smerkimas ir piktinimasis į kairę ir į dešinę padės nebent trumpam nuleisti garą, iki kito panašaus įvykio. Bet iš esmės problemos neišspręs.
Nesu psichologė, recepto nepasiūlysiu. Manau, kad jei savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugų“ vadovams rūpi jų darbuotojai, jų įmonės reputacija, ką apie įmonę galvoja žmonės, jie kažką darys, nepaliks visko taip.
Man tik svarbu pasakyti, kad nėra šioje istorijoje nei herojų, nei demonų. Nėra pusės, kurią palaikyčiau ar kurią pasmerkčiau. Matau žmones, kurie nevaldo emocijų ir kumščių – tiek paaugliai, tiek kontrolieriai. Didesnė atsakomybė, žinoma, tenka suaugusiems žmonėms, pareigūnams.
Tačiau vien bausdami ir smerkdami problemos neišspręsime. Nuo to smurto nesumažės. Jei nemokysim žmonių pasirūpinti savo jausmais – pykčiu, įniršiu, neapykanta – ir esminiais poreikiais, niekas nepasikeis. Ir toliau šlykštėsimės vaizdais su paauglių talžymu, smurtu ir panieka. Esu tikra, yra geresnė išeitis.