Paskutinė J. Veselkos kelionė - į gimtuosius Siesikus (atnaujinta)

Į gimtinę karste pargrįžusiam politikui lenkėsi ir jo gedėjo gausiai susirinkę ukmergiškiai, bendražygiai, draugai, šalies ir rajono valdžios atstovai.

Iš Vilniaus laidojimo namų „Nutrūkusi styga“ apie vidurdienį į Ukmergę atvykusią laidotuvių procesiją pasitiko miesto gatvėse gausiai susirinkę žmonės.

Automobilių kolona trumpam stabtelėjo Ukmergės centre, Kęstučio aikštėje, kur tylos minute buvo pagerbtas J. Veselkos atminimas.

Lietaus ir darganoto oro nepabūgusi žmonių minia savo mylimo kraštiečio laukė ir prie Siesikų Šv. Apaštalo Baltramiejaus bažnyčios.

Po šventų mišių į Siesikų kapines atneštą karstą su parlamentaro palaikais pasitiko kariškių salvės, jos aidėjo ir leidžiant karstą į duobę.

Nuo karsto nuimta Lietuvos vėliava - valstybingumo simbolis buvo perduota J. Veselkos našlei Antaninai Veselkienei.

Moterį šią sunkią akimirką palaikė dukra Dalia ir sūnus Gediminas.

J. Veselka palaidotas šalia savo motinos Vandos ir brolio Rimo.

„Mums labai trūks jo patarimų, išminties, taikliai pasakyto žodžio.

Seimo nariai J. Veselką pažinojo kaip itin kūrybingą, darbštų  ir atsakingą politikos profesionalą, vieną garsiausių ekonomistų.

Tiems, kuriems nors kartą teko susidurti su J. Veselka, įsiminė be galo tvirtas jo charakterio būdas, paprastas ir nuoširdus bendravimas.

Jam visada buvo svarbus žmogus, kad ir kitaip mąstantis.

Tai buvo savarankiškai mąstantis, laisvę ir tiesą gerbiantis bei sakantis valstybės pilietis.

Toks jis ir išliko iki pat paskutinės savo gyvenimo akimirkos“, -- prie kapo duobės kalbėjo Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas.

Su ašaromis akyse savo atsisveikinimo kalbą sakė Valentinas Mazuronis.

Pasak jo, J. Veselkos charakterio veržlumas, motyvuoti sprendimai ir savo nuomonės laikymąsis buvo tikras pavyzdys visiems bendražygiams -- koks turi būti tikras politikas ir žmogus.

„Tu tarsi ąžuolas šaknimis įaugęs į savo mylimus ir daugybę kartų apšnekėtus Siesikus iškilai virš Lietuvos politikos horizonto.

Pastarosiomis dienomis, matydamas tavo tuščią kėdę Seimo posėdžių salėje ar frakcijoje, vis dar nejučia tiesiu ranką prie savo mobilaus telefono, norėdamas tau paskambinti ir pasakyti: „Ei, Juliau, tu vėl vėluoji“.

Deja, toks jau tas gyvenimas. Dabar tau skubėti nebereikės niekur", -- kalbėjo V. Mazuronis.

„Skambiname vieni kitiems telefonu, dalijamės šia baisia žinia ir verkiame, poterius kalbame.  Labai visi jo gailime ir sielvartaujame. Juk jis buvo visų mūsų Julius“, - braukdama ašaras sakė Belazariškių kaimo gyventoja Danutė Karaliūnienė.

Vos metais vyresnį J. Veselką ji pažinojo nuo vaikystės.

Pasak D. Karaliūnienės, jis buvo labai gabus ir visada tvirtas, vyriškas, stragus.

Moteris žavėjosi jo begaliniu darbštumu, kai prieš daugiau nei dešimt metų gimtojoje sodyboje pradėjęs ūkininkauti, jis po darbų sostinėje vakarais, o kartais ir naktimis skubėdavo į savo tėvų Užulaukių kaimo sodybą padėti čia likusiam sūnui pašerti gyvulius ar nudirbti kitus ūkio darbų.

„Jis be reikalo niekur neužsukdavo. Koks bebūtų pavargęs ar problemų prislėgtas, visada užkalbindavo, pasisveikindavo ar kokią šmaikščią repliką pasakydavo. Geras, paslaugus, paprastas.  Tai buvo žmogus ir kaimynas iš didžiosios raidės - didi asmenybė. Jis buvo visiems reikalingas ir antro tokio nebus, net neturime jo su kuo palyginti.

Matydama per televizorių jo pasisakymus, niekada negalvojau, kad Julius kada nors išeis iš šio pasaulio - atrodė toks stiprus, kaip ąžuolas.

Stresas ir įtampa jį suėdė. Jis dėl visko išgyveno, per didelį krūvį tempė ir viską jautriai per save „perleisdavo“ - kalbėjo D. Karaliūnienė.

Siesikų seniūnas Algirdas Kaušas tikino, jog J. Veselkos mirtis - didžiulė netektis visai Siesikų seniūnijai.

„Visada jautėme jo tvirtą petį, žinojome, kad padės, užtars.

Reikalui prispyrus, aš bet kada galėjau jam paskambinti - net ir vidury nakties.

Su juo visada „ūkiškai“ pasikalbėdavome, dažnai ir pasikeikdavome“, -- sakė A. Kaušas.

J. Veselkos pastangomis buvo atnaujinta Siesikų vidurinė mokykla, jis stojo mūru ir neleido Siesikų apylinkės laukuose pilti iš sostinės atvežtų kanalizacijos nuotekų.

Seimo narys niekada neatsisakydavo pinigais arba įsteigtais prizais paremti įvairių vietos renginių.

A. Kaušo žiniomis, J. Veselka su niekuo iš vietinių gyventojų artimai nebendravo - atlėkdavo iš Vilniaus, padėdavo sūnui ir vėl atgal.

69 metų J. Veselka mirė pirmadienį, Žinių radijo studijoje likus minutei iki tiesioginio eterio, kuriame jis būtų kalbėjęs ne apie politiką, o apie savo gyvenimą.

J. Veselkos mirtis pribloškė ilgus metus su juo Seime dirbusius kolegas.

Skandalingais pareiškimais ir agresyvia politine elgsena pagarsėjusio J. Veselkos laukė naujojo Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko postas.

Pastaruoju metu „tvarkiečiams” atstovavęs politikas buvo vienas aktyviausių parlamentarų – Seimo posėdžių metu pasisakydavo kone kiekvienu svarstomu klausimu.

Ypač aktyviai reiškėsi, kai buvo kalbama apie ekonomiką, Lietuvos narystę NATO.

Vieni pagrindinių J.Veselkos politinių nusistatymų buvo prieštarauti Lietuvos dalyvavimui NATO karinėse misijose ir griežtai kritikuoti esą priešišką oficialiojo Vilniaus požiūrį į Minską ir Maskvą.

Kartais J. Veselka vos nesukeldavo muštynių Seimo salėje, garsėjo ir atviromis, gatvės stiliui artimomis kalbomis apie kasdienį gyvenimą.

Todėl jis buvo itin mėgstamas įvairių televizijos pramoginių laidų pašnekovas ir herojus.

Netikėtai miręs ekonomikos daktaras J.Veselka buvo prieštaringai vertinamas, tačiau ryški lietuvių politikos figūra.

1992–1994 metais jis buvo ekonomikos ministras kairiųjų Vyriausybėje.

Seime šis politikas nebuvo tik vieną – 1996–2000 metų – kadenciją nuo 1992-ųjų, kai pirmą kartą pateko į parlamentą.

Šiemet jis vėl buvo išrinktas Ukmergės vienmandatėje apygardoje.

Čia turės vykti nauji Seimo rinkimai, kurie greičiausiai bus surengti kovo mėnesį.