Napoleonas, belgai ir keturi milijonai žingsnių nuo Maskvos iki Vilniaus

Tai buvo prieš du šimtus metų. Ankstyvą 1812-ųjų gruodį į Vilniaus Aušros vartus pradėjo belstis išalkusios Napoleono Didžiosios armijos likučiai, per pusantro mėnesio pėsčiomis atkeliavę nuo Maskvos. Vilnius jiems buvo išsvajotasis miestas, jie tikėjosi čia rasti maisto ir prieglobstį. Viltys buvo tuščios: beveik visa Didžioji Napoleono armija išmirė Vilniuje.

Daugiau nuotraukų (1)

Andrius Sytas

Dec 8, 2012, 9:52 PM, atnaujinta Mar 14, 2018, 6:47 PM

Vėlyvą 2012-ųjų gruodžio vakarą į Vilnių įžengė du Didžiosios armijos uniforma apsirengę vyrai. Kaip ir prancūzų karvedžio Didžioji armija, pėsčiomis atkeliavę iš Maskvos. Ėję tais pačiais keliais, kaip ir Napoleono kariai, nakvoję tuose pačiuose laukuose, matę tas pačias upes.

Tiesa, jie nebuvo alkani, sušalę, jie net nebuvo ginkluoti. Tai buvo Mažiausia pasaulyje didžiąja armija pasivadinę du keturiasdešimtmečiai iš Belgijos - Dimis Dumortieris ir Karstenas de Vilderis.

Tūkstantis kilometrų tarp Maskvos ir Vilniaus – tai du milijonai žingsnių. Kelią nuėjo du žmonės, vadinasi, įveikta keturių milijonų žingsnių kelionė, Vilniaus rotušėje gurkšnodami kavą su pienu portalui lrytas.lt linksmai pasakojo du belgai.

Vilnius – jų kelionės pabaiga. Atgal į tėvynę - lėktuvu. „Napoleono Didžioji armija buvo išformuota Vilniuje. Todėl ir mūsų armija, Mažiausia pasaulyje didžioji armija, išformuota čia. Kelionė baigėsi“, - su pasididžiavimu balse sakė Karstenas.

Lobiai? Žinoma!

Ar jie rado Napoleono lobių? Taip, šypsodamasis linksėjo Dimis, taip.

„Radome auksinę karietą!“ - užtikrino jis.

Tiesa, belgų rodomose nuotraukose karieta neatrodo auksinė. Ji net neprimena karietos. Tiesiog platforma ant didelių ratų su aukšta rankena. Ją belgai miške aptiko pirmosiomis kelionės dienomis, sukrovė sunkias, 25 kilogramų svorio, kuprines ir iki pat Vilniaus atstūmė savo daiktus.

Lobis išsyk buvo pakrikštytas Freya. „Nes tai laisvės deivės vardas, o ši karieta mus padarė laisvus. Be to, Freya yra moteriškas vardas. O moteriškos kompanijos labai trūko“, - pasirinkimą smulkiai išaiškino Dimis.

Visą kelią nuo Maskvos iki pat Vilniaus belgus lydėjo istorijos apie Napoleono armijos lobį. Ėmė rodytis, kad žmonės labiau tiki tuo, kad kažkur yra Napoleono lobis, nei tuo, kad pro jų namus pražingsniavo Napoleonas.

„Visur, kur buvome, girdėjome vieną dalyką: kad lobis yra užkastas kažkur greta. Vienas pareigūnas net pirštu rodė, kad lobis štai po ta kalva paslėptas. Galvojau, jei taip gerai, tai kam sakai? Aš tikrai nesakyčiau!“ - juokavo Karstenas.

Lietuvoje jie skaitė tik apie vieną lobį, likusį pakeliui iš Vilniaus į Kauną. Prancūzijos iždą vežę vežimai įstrigo stačioje įkalnėje, liejosi aukso monetos. „Kareiviai, kurie apie tai kalba atsiminimuose, prisimena, kaip jie ėjo pro šalį, bet nė neketino aukso monetų pakelti. Nes buvo baisiai šalta, o jei prisidėsi į kišenes šalto metalo, tai sušalsi dar labiau. Tai buvo svarbiau nei turtas“, - pasakojo Dimis.

Kitas prie Vilniaus esantis armijos lobis – tai ta pati Mažiausios didžiosios armijos karieta Freya. Ją belgai rūpestingai paliko miške prie Vilniaus. Prieš tai ant jos pasirašė. Kur būtent liko šis lobis – nesako niekam.

Kodėl taip šilta?

Padavėjui atnešus kavą, Dimis išsišiepė: „Palaukit!“

Iš didžiulės kuprinės jis lyg niekur nieko ištraukė laminuotą popierinę lėkštę, išpaišytą lyg senovinis porcelianinis indas. Jos viduryje - didžiulis Napoleono portretas. „Aš valgau tik iš šitos lėkštės!“ - pasakė jis. Tada pastatė kavos puodelį tiesiai į lėkštės vidurį ir kalbėjomės toliau.

Kiekvieną dieną nuo pat Maskvos Mažiausia didžioji armija nužingsniuodavo apie 35 kilometrus. Jie stengėsi keliauti senuoju keliu, tuo pačiu, kaip ir Napoleono armija. Dalis jo šiuo metu yra asfaltuotas greitkelis, dalis – miško takeliai. Kai kur vietoj kelio – tiesiog platus laukas.

„Viskas buvo gerai. Tik pasigedome minus 37 laipsnių temperatūros – beveik visą kelią temperatūra buvo aukščiau nulio! Ech, pasaulinis atšilimas daro savo!“ - pasakojo Dimis.

Keliautojai pabusdavo likus pusvalandžiui iki saulėtekio, o saulei nusileidus išsyk išskleisdavo palapinę. Tik retą nakvynę apsistodavo viešbučiuose ar pas žmones. „Dirbome tas pačias valandas, kaip biuro darbuotojai, - juokėsi Dimis. - Rytais sakydavome vienas kitam: „Nagi, štai ir prasideda dar viena biuro darbo dieną.“  

Prieš užmigdami belgai skaitė knygas ir atsiminimus apie Napoleono armijos kelią link Vilniaus, o kitą rytą žingsniuodami jas aptardavo.

Kartais jie diskutuodavo apie Prancūzijos karžygio gyvenimą. Pavyzdžiui, ar Napoleonas rūkė? „Įrodymų lyg ir neišliko. Bet tikėtina, kad tabaką jis ne rūkė, o kramtė“, - sakė Dimis.

Kita jų dažnai aptarinėta istorijos paslaptis – ar Napoleonas turėjo meilės nuotykių per karą su Rusija? Diskusijose nuspręsta, kad Napoleonas greičiausiai liko ištikimas Paryžiuje likusiai sutuoktinei. „Jis mėgdavo mylėtis su kilmingomis dvarininkaitėmis. O pakeliui iš Vilniaus į Maskvą tokių nebuvo. Buvo likę vien tik žydai ir valstiečiai“, - argumentavo Karstenas.

Ambasadoriai - nustebę

Vilniaus gatvėmis du belgai su Napoleono uniformomis žygiavo koja kojon, kartais užtraukdami prancūzišką žygio dainą. Jei į juos užsižiūrėdavo koks praeivis išpūtęs akis, Mažiausia pasaulio didžioji armija išsyk sustodavo, kaukšteldavo kulnais koja į koją ir kuo rimčiausia veido išraiška atiduodavo pagarbą. Ir išsišiepdavo. Kelionė belgams – meno projektas, tad žmones linksminti yra būtina.

Sunkiose kuprinėse jie nešėsi gitaras, kad galėtų pagroti ir padainuoti. Dimis ruošdamasis kelionei išmoko rusų kalbą, dainų.

„Ar gali patikėti, kad aš pacifistas? Atiduodamas pagarbą elgiuosi prieš principus. Uniformą dėvėti man reiškia būti prieš principus“, - dejavo Karstenas.

Vilnius belgams - gražiausias miestas pakeliui iš Maskvos. Jam grožiu prilygsta gal tik Smolenskas.

Lietuvos sostinėje Mažiausia pasaulyje didžioji armija, apsirengusi Napoleono uniformomis, išsyk nukeliavo į Prancūzijos ambasadą. Jie juokėsi prisiminę, kaip diplomatai juos priėmė. „Labai mandagiai pažadėjo pranešti, jei išgirstų, kad Vilniuje vyksta koks nors renginys dviem šimtams metų nuo Napoleono armijos žygio pažymėti. Tada ir išsiskyrėme“, - juokėsi Karstenas.  

Belgai aplankė prancūzų karių bendrą kapavietę. Vilnių, pagrindinę Prancūzijos armijos bazę karo su Rusija metu, per didžiulius šalčius sugebėjo pasiekti apie 50 tūkst. prancūzų karių. Apie 40 tūkst. jų čia mirė nuo šalčio ir bado.

Dar Dimis ir Karstenas Vilniuje skubėjo nueiti prie Aušros vartų. Būtent prie jų prieš 200 metų ankstyvą gruodį būriavosi prancūzų likučiai. Jie žinojo, kad mieste yra likę maisto sandėlių, bet vartai buvo uždaryti.

„Skaitėme pasakojimus, kaip kareiviai beviltiškai beldėsi į vartus, bandė lipti kopėčiomis. Kiti pasakojo, kad jie tiesiog paėjo palei Vilniaus sieną iki kitų vartų ir sėkmingai įėjo vidun“, - stebėjosi Karstenas.

Napoleonas į Vilnių iš Maskvos nebegrįžo. Dar dabartinės Baltarusijos teritorijoje jis pasuko tiesiai Paryžiaus link, palikęs armijos likučius vesti pavaldiniams. Belgai rado sankryžą, kur armijos ir jo vadovo keliai išsiskyrė.

Mažo biudžeto armija

Belgai smagiai pozavo lrytas.lt fotografui sostinės Rotušės aikštėje. Toje pačioje vietoje, kur dailininkas Jonas Damelis piešė sostinę pasiekusios Napoleono armijos agoniją.

Pasiruošimai kelionei belgams užtruko dvejus metus. Teko išleisti maždaug 5 tūkst. eurų asmeninių santaupų. „Negi galvoji, kad pasisiūti milines kainavo pigiai?“ - teiravosi Karstenas.

Bene kukliausia biudžeto dalis teko pačiai kelionei. Mažiausioji didžioji armija – tai ir mažo biudžeto armija. Per dieną belgai išleisdavo mažiau kaip 10 eurų (35 litus). Mat maistas buvo pigus, o nakvota daugiausia palapinėse.

Kur tik ėjo, belgai ieškojo Napoleono pėdsakų - kad kelionė nenusibostų. „Mes radome vienuolyną, kur jis buvo apsistojęs, kur, kaip rašo knygos, jam pavaldiniai sakė: „Norėtume, kad pakiltumėte oro balionu ir pasiektumėte kuo greičiau Paryžių.“ Tame kambaryje dabar gyvena vienuolyno abatė.

Iš pačių žmonių legendų negirdėjome. Per vėlesnius karus žmonės buvo išmaišyti, kaimų neišlikę, Napoleono armiją mačiusių žmonių palikuonių kaip ir nėra. Rusijoje buvo įvairių informacijos stendų, o Baltarusijoje – jau nieko“, - sakė Karstenas.

Kelionėje jie nuolat bandė įsivaizduoti, kur pakelėje degė armijos laužai, kur stovėjo palapinės, būriavosi kareiviai. Tam, kad kelionės monotonija nenusibostų. „Kartais kraštovaizdis nesikeisdavo keletą dienų iš eilės, - įspūdžiais dalijosi Dimis. - Bet po to pasikeisdavo ir vėl būdavo gražu.“ 

Linksmiausia belgams prisiminti  žmonių reakciją. Juos sustabdę rusų pareigūnai pirmą klausimą užduodavo oficialiai, tačiau išgirdę atsakymą jau juokdavosi. O Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje daugiausia laiko užėmė ne oficialios procedūros, bet pasakojimai apspitusiems pasieniečiams apie kelionę.

„Būdavo, nakvynę pažadėję žmonės mus pasitikdavo prie miesto, sakydavo: „Atėjote tiek, užteks, sėskite, pavešiu iki centro.“ Mes atsakydavome - ne, privalome kiekvieną metrą nueiti pėsčiomis. Ir jie ramiai laukdavo valandą kitą, kol mes ateidavome.

Šioje kelionėje turbūt buvau toks švarus kaip niekada. Šeimininkai, pas kurios apsistodavome, nuolat įkurdavo pirtis. Neįtikėtina: sutinki žmogų, po valandos visiškai nuogas su juo sėdi pirtyje, dar po valandos jūs jau geriausi draugai“, - pasakojo Karstenas.

Romantiška legenda prieš vidurio amžiaus krizę

Kodėl jie pasiryžo žingsniuoti?

Viena priežasčių - romantiška. Dimio žmona yra Didžiosios armijos kareivio palikuonė. Šis karys nužygiavo iki Maskvos ir sugrįžo atgal. Dimis pasididžiuodamas rodo laminuotą archyvo dokumentą, liudijantį, kad jo giminaitis buvo sužeistas prie Maskvos.

Kita priežastis paprastesnė. „Mums jau per keturiasdešimt. Prasidėjo vidurio amžiaus krizė. Anksčiau aš daug vaikščiodavau po gamtą, bet paskui beveik dešimtmetį nebuvo progos. Dabar atsirado!“ - pasakojo jis.

Karstenas pasididžiuodamas pasakojo, kad bežingsniuodamas numetė dešimtį kilogramų.

„Kai grįšiu, tai savo patirtį surašysiu į knygą. Ji vadinsis „Du žingsniai, kaip numesti 10 kilogramų“. Nurodymai bus paprasti. Pirmas žingsnis – įsigyk mano knygą. Antras – žengti dar du milijonus žingsnių“, - juokėsi belgas.

Kad gerai pasiruoštų žygiui, belgai autostopu nuvažiavo nuo Belgijos iki Stambulo. Kiek daugiau kaip du su puse tūkstančio kilometrų jie įveikė per savaitę. „Norėjome įsitikinti, kad mes galime keliauti kartu. Važiavome gana lėtai, bet juk sunku vairuotojus įtikinti į automobilį paimti du barzdotus tipus!“ - juokėsi Karstenas.

Ar belgai siūlytų savo pažįstamiems nužingsniuoti savo pėdomis, tarkime, po metų ar dešimties? „Jokiu būdu ne! Net negalvokite!“ - atšovė Dimis.

„Jei eisi po dešimtmečio, tai jau bus 210 metų jubiliejus. Visiškai ne tai, ne toks apvalus skaičius, kaip 200 metų. Pėsčiomis reikia eiti kas šimtą metų“, - pareiškė jis. Ir patenkintas nusišypsojo. Jų pasiekimo dar šimtą metų niekas nepakartos.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.