Valstybinių teatrų vadovams per jų kadenciją be specialaus leidimo nevalia kurti spektaklių, režisuoti. R. Vikšraitis repetuoja ir rodo tikrus vaidinimus tikrame teatre su tikrais aktoriais. Bet prie jo neprisikabinsi, vaidinama ne scenoje, o tikrovėje: kabinetuose, susirinkimuose, teismuose, žiniasklaidoje.
Po naujausio šios savaitės „pastatymo“ plačiai juokaujama, kad nuo šiol Panevėžys turės išskirtinę blaivininkų trupę ir idealią tik vieną kartą parduodamų bilietų sistemą. Tiesa, tam pasiekti reikalingi dar keli žingsniai.
Šmaikštuoliai R. Vikšraičiui pataria, be alkoholio matuoklių, prieš kiekvieną repeticiją ir spektaklį iš absoliučiai visų teatro darbuotojų (neišskiriant nė savęs – kaip sektino pavyzdžio) imti šlapimo mėginius. Kad, gink, Dieve, į sceną neprasprūstų ir narkotikų ar psichotropinių vaistų paragavęs menininkas ir nepadarytų gėdos jų neragavusiam kolegai.
Dar daugiau, tokią patirtį būtina pasiūlyti Kultūros ministerijai, kad šioji ją įdiegtų visuose valstybės teatruose ir apskritai meno kolektyvuose. Tuomet žiūrovai, klausytojai, lankytojai galės bus užtikrinti, gauną tik blaiviu protu ir sveika fantazija sukurtus meno produktus. Dabar gi, kai privalomai nenaudojami matuokliai ir neatliekami testai, žiūrovai tik ir laukia kokios klaidos, kad paskui galėtų negražiai apkalbėti menininkus ir jų menus.
Galime šmaikštauti, bet patiems teatralams visiškai nejuokingi jų vadovo „pastatymai“, vis agresyvesni kolektyviniai kaltinimai: girtavimu iki muštynių, finansinėmis machinacijomis, šantažu. Nenustebčiau, jei neapsikentę niekuo dėti teatro žmonės paduotų direktorių į teismą už garbės ir orumo įžeidimą.
Alkoholizmas – didelė asmeninė bėda ir visos mūsų visuomenės problema. Bet jeigu vadovas nesuvaldo savo kolektyvo; jeigu į atleistų darbuotojų vietas pats priima ne tik menkesnės kvalifikacijos, bet ir akivaizdžius, jam žinomai šia liga sergančius; jeigu pats pirmas nesibodi nešti šiukšlių iš namų visuotinei apžvalgai ir pasityčiojimui – tai irgi rimta problema, skausmingai iškreipianti darbo santykius, gadinanti kūrybinę aplinką, darkanti pavaldinių likimus.
Kai pernai rudenį jau metus atitarnavusio J. Miltinio dramos teatro vadovo R. Vikšraičio paklausiau, kaip jis įsivaizduoja tolimesnį kūrybinį darbą kolektyve, kurį per trumpą laiką pavertė beveik šimtaprocentiniu savo priešu, direktorius nė nesusimąstęs atkirto, kad jam tai nė motais. Jeigu ką, esą sugrįš į savo suremontuotą butą Vilniuje ir gyvens kaip gyvenęs.
Kitaip tariant, „nei čia buvo, nei čia ką“. Bet dauguma ir tiesioginių, ir netiesioginių įvykių teatre liudininkų mano, kad dar likusius beveik trejus kadencijos metus jis Panevėžyje išsilaikys.
Dėl nesugebėjimo vadovauti, neprognozuojamo charakterio ar diagnozės Lietuvoje valdininkų nenuiminėja (laimė, jei nepaskiria). Klausimas tik toks: kas lieka po tokių valdininkų ten, kur jie už mokesčių mokėtojų pinigus paeksperimentuoja savo malonumui ir ambicijų patenkinimui.
Prieš porą mėnesių apniukusioje teatrinio miesto padangėje pasirodė bent minimaliai nusistovėsiantį darbo ritmą žadanti prošvaistė. Pagaliau po ilgo karštligiško periodo teatre suformuota meno taryba. Tik nesuprantama, kodėl joje ir vėl yra ta pati beveik niekada jos posėdžiuose nesilankanti Kultūros ministerijos atstovė, kam reikalinga miesto socialdemokratų partijos funkcionierė?
Naujai paskirtas meno vadovas ir meno tarybos pirmininkas be jokių skrupulų spaudai dėstė, kad šio teatro trupė esą nepajėgi statyti kapitalinius scenos veikalus, bet su jo pagalba žiūrovų laukia populiarūs spektakliukai, smagios istorijos.
Įspūdis toks, kad Dainius Kazlauskas ima vadovauti kažkokio privataus teatriuko, bet ne Juozo Miltinio dramos teatro meno reikalams. Be to, nuojauta kužda, kas yra tikrasis eilinio „pastatymo“ autorius ir režisierius. O kad atsakomybę už menus taip nuoširdžiai prisiima kitas – tik dar viena išmani manipuliacija. Beje, nesunku spėti, kuo pasibaigsianti.
Septynias dešimtis metų teatras Panevėžiui buvo legenda, paslaptis, intriga, meilė, susipriešinimas, netgi neapykanta, šlovingos praeities nostalgija. Dvejus pastaruosius metus J. Miltinio dramos teatras primena visų keturių vėjų purvinais pašaliais blaškomą šiukšlę.
Kažkada ypatingos reikšmės, elitinė, dabar tai – tik susikompromitavusi kultūros įstaiga. Teatralai viešai pešasi ir drabstosi įvairiausiais kaltinimais, kolektyvas trupa ir byra, scenos menas jokių aukštumų nešturmuoja, gerbėjai gedi. Tiesa, premjerų ir žiūrovų kiek pagausėjo, bet tikrųjų gerbėjų – atvirkščiai. Ir dėl to tenka labiausiai apgailestauti.
