Amerika taip ir liktų nepasirengusi esmingiau svarstyti ginklų, esančių privačiose rankose, kontrolės, jeigu ne šios mažamečių žudynės, Niutauno miesto gyvenvietėje Sendi Huke, apimtoje kalėdinės nuotaikos.
Šūviai į darželinukus ir pradinės mokyklos darbuotojus, apie kuriuos buvo plačiai rašyta Lietuvos ir viso pasaulio spaudos, vieniems, kaip Prezidentui Obamai, jam kreipiantis į tautą, išspaudė ašarą, kitus, suprantama, užrūstino, trečius, o tai dažniausia politikai ir žurnalistai, ir asmenys, anksčiau išgyvenę panašias žudynes, privertė kvestionuoti Amerikos Konstituciją, kurioje įrašyta amerikiečių teisė turėti ginklą.
Ginklai, įskaitant ir paplitusį karų zonose automatą AK-47, ir teroristų bei psichopatų jau naudotą JAV kino teatre bei koledže greitašaudį revolverį „Glock“, čia gali būti įsigyjami internetu, kaip žaislai eglaitei, niekam nepatikrinus pirkėjo. Juk amerikiečių teisę turėti ir įsigyti kovinį ginklą gina Konstitucijos Antroji pataisa. O ginčai bei disputai apie ginklų kontrolę išsirutulioja visuomet, kai koks nors šlapiu maišu trenktas subjektas, turintis pretenzijų visam pasauliui dėl savo asmeniškų, šeimos ar „tautos“ gyvenimo nesėkmių, stveria esantį po ranka šauninką ir pasėja švino viešoje vietoje. (Niutauno gyvenvietėje į darželinukus ir darbuotojus buvo pliekiama iš pusiau automatinio šautuvo „Bushmaster“). Kaip pastebėjo šiomis dienomis „The New Yorker“ apžvalgininkas Johnas Kassidy, reaguodamas į šios tragedijos komentarus, tik JAV esama „šaudymų mokyklose istorijos specialistų“.
Gyvenvietėje Sendi Huke maži vaikai visados būdavo ypatingai mylimi. Žurnalistai jau išsiaiškino, kad čia keroja visiems vaikams žinomas Žaislų medis, yra ir ledainė „Ledų rojus“, o kirpykla pavadinta vaikiškai: „Šaunūs karčiukai“. Per paskutinį Haloviną visaip išsirėdę vaikai pagrindinėje gatvėje surinko tris tūkstančius saldainių.
Papliūpomis klasėse šaudant ligi dantų ginkluotam užpuolikui, vaikai evakavosi arba slapstėsi klausydami mokytojų nurodymų, net ir tokių kaip „bėgdami iš čia užsidenkite akis“ (Manau, kad nesugebėčiau bėgdamas ir zvimbiant kulkoms, užsidengti akis). Kita apžvalgininkė pažymi, kad vaikai parodė daugiau drąsos, negu kad politikai, nedrįstantys kelti klausimų apie prekybos ginklais priežiūrą, stojant prieš galingos Nacionalinės šaunamųjų ginklų asociacijos (National Rifle Association) interesus. Atrodo, kad valdžia ir milijonieriai JAV lygiai taip pat mėgsta medžioklę ir šaudyklas, kaip ir kadaise partinė nomenklatūra Lietuvoje.
Kas be ko, George'o W. Busho administracijos laikotarpiu JAV spaudoje buvo plačiai rašoma, kaip viceprezidentas Richardui „Dickui“ Cheney per ančių medžioklę 2006 metų žiemą netyčia pašovė kitą medžiotoją - pažįstamą teisininką.)
Net ir B. Obama, kurio pirmosios kadencijos metu per filmo „Tamsos riteris“ premjerą buvo iššaudyta niekuo dėtų žmonių salė kino teatre, savo rinkiminiuose teledebatuose praėjusį rudenį vengė kalbėti apie ginklų kontrolę.
Tačiau šiomis dienomis Prezidentas, kreipdamasis į tautą, sunkiai valdė emocijas ir pareiškė, kad „mums teks imtis realių veiksmų“ . Amerikai iki šleikštulio nusibodo bevaisiai ginčai apie ginklų kontrolę, trunkantys dešimtmečiais. Visgi, būtina suprasti dėl ko vilkinamas šios problemos sprendimas. NRF priklauso aukščiausi JAV sluoksnių atstovai, ginklų gamintojai ir importuotojai-įtakingi, o jų lobistai yra vieni įtakingiausiųjų Kapitolyje. Antroji Konstitucijos pataisa (Second ammendment) apie teisę turėti ginklą tapo įstatymu dar tais laikais, kai indėnai ir kaubojai šaudė ir jodinėjo ne filmuose, o realiomis JAV prerijomis ir lentiniu nausėdijų grindiniu, ir teisė turėti, ir įsigyti ginklą tapo viena iš amerikietiškos tapatybės sudedamųjų dalių.
Kaip kad, bėgant laikui, beisbolas arba Makdonaldų keliaaukščiai sumuštiniai. Vieni sušunka „uždrausti ginklus“, kiti tuojau pat atremia: “o kaip su kiekvieno mūsų savigynos teise ?“ Ogi keisti amerikietiškąją tapatybę taip, kaip reikalauja įvykiai, juoba tapatybę įtvirtintą Konstitucijos, šioje liberalizmo tvirtovėje yra taip pat sunku kaip ir keisti fundamentalius, tradiciniais laikomus dalykus Lietuvoje: tarkime, plėsti etninio lietuvio sampratą iki politinės ir kultūrinės nacijos lygio ar pripažinti šeimų statusą vienišoms motinoms.
Antroji JAV Konstitucijos pataisa radosi esant aplinkybėmis, kurios suformavo savarankišką ir savavališką, išradingą, savimi pasikliaujantį vesternų ir populiariosios literatūros herojų – sektiną daugelio kartų modelį. Ir argumentas prieš prekybos ginklais apribojimus visados būtų maždaug toks: „Jūs panaikinsite arba susiaurinsite teisę įsigyti ginklą, bet nusikaltėlis visados ras būdų kaip apeiti įstatymą. Tad ginklų turėtų gangsteriai ir žudikai, o dori JAV piliečiai – nebe.“
Sendi Huko gyventojai, sukrėsti įvykių, ėmė nurenginėti eglutes. Jie sako, kad jų vaizdingas miestelis jau niekad nebebus toks idiliškas kaip buvo, juk dabar kiekvienais metais, artėjant Kalėdoms tamsiausiomis metų naktimis bus minimos miestelio angelų -5-10 metų dvidešimties vaikų brutalios žudynės (į kai kuriuos buvo šauta po kelissyk). Jų žudikas Adamas Lanza, kaip kad aiškėja, buvo jaunas, į save sulindęs vienišius, ir, galimai, su autizmo požymiais; jį, be to galėjo traumuoti tėvų skyrybos, įvykusios prieš kelis metus. Prieš įsiverždamas į mokyklą A. Lanza nušovė motiną, kurios turėtais ginklais pasinaudojo.
Tai kokia gi šios baisios Kalėdų istorijos moralė?
Kad gyvenimas yra nenuspėjamas - niekados ir niekur? Kad monstrus brandina ir miesteliai, išoriškai primenantys kioskų atvirukus, o blizgus žavesys, kaip žinia, dažnai yra apgaulingas? Kad, kaip ir visados, rašytojų ir žurnalistų priedermė išsiaiškinti, kas gi po tuo paviršiumi, o politikų ir vykdomosios valdžios pareiga yra užtikrinti visuomenės saugumą?
Kaip visa tai elementaru, netgi trivialu ir, kaip visados - neįmanoma ir sudėtinga.
Tai tiek žinių. Bet… nesinorėtų šio komentaro baigti skeptiška gaida. Juk Škotijoje, kur 1966 m. mokykloje buvo nušauta 16 vaikų, palyginus greitai buvo priimtas įstatymas, paskatinęs griežtesnę ginklų pardavimo ir priežiūros kontrolę.
Tikėkimės, kad šių metų prieškalėdinės baisybės, atves JAV bent jau prie tokio įstatymo, kuris reikalaus, kad įsigyjančiojo ginklą šeimyninės ir kitos gyvenimo aplinkybės būtų deramai patikrintos ir įvertintos.
Beje, tą pačią gruodžio 14 Kinijos, kur daug griežtesnė ginklų kontrolė, negu JAV, pietinės provincijos mokykloje siautėjo išsitraukęs peilį 36 metų vyras, sužeidęs dvidešimt du vaikus ir 85 metų močiutę!
Tai turėtų priminti, kad būtina ne vien tik ginklų kontrolė, bet ir juos turinčių arba norinčių įsigyti psichikos patikra ir stebėsena.
Neleiskime pasaulyje siautėti erodams - ne prieš Kalėdas, nei po jų.
