Apaštališkasis nuncijus Lietuvoje Luigi Bonazzi ragina per šias Kalėdas atrasti, kad gyvename ne dėl savęs, savo patogumo ar malonumo, bet dėl kitų. Pirmiausia dėl žmones iš meilės sukūrusio Dievo.
„Gyvenimas yra dovana. Ši dovana visada yra kartu ir užduotis, pašaukimas įgyvendinti tam tikrą planą“, - sakė L. Bonazzi, ragindamas dėkoti už gyvenimą.
Kviečiame skaityti psichiatrės P. Rudalevičienės pokalbį su dvasininku.
- Prieš keletą metų savo jaunesniajam sūnui šv. Kalėdų proga padovanojau gražiai iliustruotą vaikišką Bibliją. Vėliau vakarais mūsų šeima skaitydavom iš jos po mažą ištraukėlę. Toje vaikiškoje knygelėje perskaitėm labai paprastą tiesą apie džiaugsmą. Džiaugsmo patirtis turėtų būti išgyvenama kiekvieno žmogaus kasdienybėje. Jei taip neįvyksta, vadinasi kažkas žmogaus gyvenime yra negerai. Galimai širdyje džiaugsmo vietą yra užėmusi nuodėmė. Ką Jūs pasakytumėt nuliūdusiam žmogui, kokius paguodos žodžius?
- Toje iliustruotoje Biblijoje, kurią Jūs kažkada padovanojote savo jauniausiam sūnui, galima rasti vieną Jėzaus posakį, užrašytą šv. Pauliaus ir atskleidžiantį, mano nuomone, tikrosios laimės paslaptį. Jis byloja: „Palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20, 35).
Nori rasti savo širdyje džiaugsmą? Ieškok progų būti kam nors naudingas, pagelbėti kitiems. Kitaip sakant, ieškok progos pasitarnauti, parodyti meilę. Dovanok meilę ir gausi meilę, patirsi džiaugsmą. Todėl Dostojevskis ir tvirtino: „Negalėjimas mylėti – štai tikrasis pragaras“.
Bet reikia būti atsargiems, kai kalbame apie meilę. Tikroji meilė, gimdanti džiaugsmą, yra ta, kurią mums parodė Jėzus ir kuria jis pats gyveno. Mylėti – tai dovanoti save, o ne ieškoti sau malonumų.
Priešingai hedonizmo kultūros reikalavimams, tikroji meilė visada yra susijusi su auka. Nėra tikro „dovanojimo“, kuris tuo pat metu nebūtų „atidavimas savęs“.
Ką daryti, kai džiaugsmas išnyksta todėl, kad žmogus nuslydo į blogio liūną, į nuodėmę? Net ir tokiose aplinkybėse galioja Jėzaus žodžiai: „Palaimingiau duoti negu imti“. Tik tuo atveju tai, ką turiu atiduoti, yra būtent mano nuodėmė. Viską jau atleido Jėzus, kuris „dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo“ numirė ant kryžiaus.
Mano nuodėmė taip pat jau yra atleista. Atiduoti nuodėmę – reiškia ją pripažinti ir pavesti Dievo gailestingumui. Būtent tai ir įvyksta atgailos sakramente. Atiduodu savo nuodėmę, o gaunu atleidimą, džiaugsmą. Tai tikra tiesa.
Taigi, kad mūsų gyvenime spindėtų džiaugsmo šviesa, reikia kiekvieną situaciją „uždegti“ su meile. Visa gali liepsnoti, jeigu įžiebta meilės: kiekvienas įvykis, tiek pozityvus, tiek nemalonus, gali tapti degamąja medžiaga džiaugsmui. Tereikia įdėti truputį meilės į viską, kad viskas persikeistų į meilę.
- Skausmingiausia patirtis žmogaus gyvenime yra išdavystė. Išduota draugystė, išduota meilė, idėjos, bendradarbiavimas. Kaip paguostumėt išduotą žmogų? Ką pasakytumėt tam, kuris išduoda?
- Kartą didelio atvirumo akimirką vienas mano artimas draugas prisipažino: „Žinai, aš labai myliu savo žmoną ir dėl jos trokštu padaryti viską, ką galiu. Tačiau suprantu, kad aš esu nepajėgus jai duoti viso to, ko ji tikisi. Antra vertus, matau, kad ir mano žmona iš visų jėgų stengiasi parodyti man savo meilę, ir tai man yra didelė dovana. Bet ir mano žmona nepajėgia pilnai užpildyti mano širdies“.
Šis bičiulis norėjo pasidalinti su manimi savo giliausiu suvokimu: nors jis ir džiaugėsi labai artimu ryšiu su savo žmona, to jam nepakako, tai nebuvo pilnatvė. Iš tikrųjų jis tik savais žodžiais išreiškė tai, ką šv. Augustinas buvo parašęs savo „Išpažinimuose“: „Viešpatie, sukūrei mus sau, ir nerami mūsų širdis, kol neatilsės tavyje“. Biblija tą patį išsako tokiais žodžiais: „Prakeiktas žmogus, kuris žmonėmis pasitiki ir ieško stiprybės trapiame žmoguje, kai jo širdis nuo Viešpaties nusigręžia“ (Jer 17, 5).
Žmogaus išgyvenamas ribotumas ir nepajėgumas atsiliepti į kito žmogaus lūkesčius kartais pasiekia tokią gilią ir skausmingą ribą, kad tampa išdavyste. Išdavystė visada yra širdį draskantis įvykis, bet ypač žudanti ji yra tada, kai išduoda tas, iš kurio visiškai to nesitikėjome: draugas, vyras, žmona, vaikai.
Ką pasakyti išduotam žmogui ir tam, kuris išdavė? Tikinčiajam, bet taip pat ir neturinčiam tikėjimo, norėčiau priminti, kad išgyvendamas išdavystę žmogus niekada nelieka vienas. Tikrai, su juo visada yra Jėzus, Dievo Sūnus, kuris tapo žmogumi ir kuris buvo išduotas būtent savo paties asmeniškai pasirinktų draugų.
Ir vis dėlto išdavystės akimirką Jėzus „paėmė duoną, ją laužė ir davė...“ savo bičiuliams išdavikams. Jėzuje sutinkame unikalų „krikščionišką kerštą“, kurio esmė – į didžiausią išdavystę atsiliepti didžiausia meile. Tokį gyvenimo pavyzdį lietuviams paliko palaimintasis Jurgis Matulaitis: nuolatines pastangas į blogį atsiliepti gėriu, dar daugiau, blogį nugalėti gerumu (Rom 12, 21).
O tą, kuris nusirito iki išdavystės, kviesčiau „leistis, kad į jį pažvelgtų“ tas, kurį išdavė. Žinoma, tai bus vienas ar kitas išduotas asmuo, bet už jo visada yra pats Jėzus, kuris susivienija su kiekvienu išduotu žmogumi. O Jėzaus žvilgsnis visada yra kupinas meilės, gailestingumo, atlaidumo: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34).
Kas patiria atleidimą, gali dar pilniau suvokti padarytą blogį ir pasijunta verčiamas jį atitaisyti, kiek tik įmanoma geriau. Išdavystės patirtis visada yra skausminga, dažnai jos priežastis yra nežinojimas, nesugebėjimas suvokti, kokias žaizdas ji padaro kito žmogaus širdyje.
Čia sutinkame ypatingai dramatišką blogio tikrovę, slypinčią žmogaus širdyje, blogio, kuris užtemdo protą, apverčia aukštyn kojom vertybes ir veda į išdavystę. - Nėra abejonės, kad būti kunigu yra privilegija. Kunigystės fenomenas yra ypatingas. Bet kuri kita specialybė gali būti išmokstama, studijuojama, įgyjama. Kas tai yra ištikimybė Dievui? Ar sunki ši užduotis? Kaip ji pakeičia žmogaus esybę, žmogiškąją prigimtį?
Būti kunigu – tai ne privilegija, bet dovana ir pašaukimas. Pats gyvenimas, kurį kiekvienas gauname, jau yra dovana ir pašaukimas, kuris kviečia į dėkingumą ir atsakomybę.
Kodėl palyginime apie talentus tarnas, kuris gavo vieną talentą ir jį užkasė žemėje, buvo nubaustas? Juk jis nepradangino jam duotų pinigų, bet juos išsaugojo. Jis nubaudžiamas, nes nepanaudojo gautos dovanos tam, kad padaugėtų gėrio. Nes gyvenimo tikslas nėra tik vengti blogio, bet – ir tai labai svarbu! – daryti gera ir dauginti gėrį.
Kas yra pašauktas į kunigystę (ne jis „save pašaukia“, bet yra „pašauktas“), tuo pačiu yra kviečiamas rūpintis Dievo reikalais. Popiežius Benediktas XVI labai stipriai pabrėžė, kad „vienintelis turtas, kurį žmonės tikisi rasti kunigo asmenyje, yra Dievas“.
Duoti Dievą – tokia yra kunigo pasiuntinybė. Kad galėtų atlikti šį uždavinį, kunigas pats turi „būti Dieve“, nes tik Dievas gali duoti Dievą.
Tačiau „būti Dieve“ yra visų, kiekvieno vyro ir kiekvienos moters pašaukimas. Tai giliausia Kalėdų šventės, kurią švenčiame, tiesa. Dievas, kuris yra Meilė, palieka savo namus, Dangų, ir tampa žmogumi, kad mes, leisdami jam įeiti į mūsų „namus“, į mūsų gyvenimą, galėtume tapti „meile“, kaip ir jis.
- Žmogus be tikėjimo. Koks jis?
- Katalikų Bažnyčia yra tvirtai įsitikinusi, kad kiekviename žmoguje slypi „Dievo ilgesys“: „Dievo ilgesys yra įrašytas žmogaus širdyje, nes žmogų sukūrė Dievas; o Dievas nesiliauja traukti žmogaus prie savęs, ir tik Dieve žmogus atras tiesą ir laimę, kurios nepailsdamas ieško“.
Taigi, kas yra tikintis? O kas netikintis? Labai sunku pasakyti. Tik Dievas mato širdies gelmes ir žino kiekvieno žmogaus tikėjimo stiprumą.
Neįmanoma gyventi be tikslo. Neįmanoma gyventi be žinojimo „dėl ko“ gyvenu, o dar labiau „dėl kokio asmens“ gyvenu. Kūdikis yra gyvas ir auga, dėl to, kad mama jį myli. Sužadėtinė laukia sužadėtinio, dėl to, kad jį myli ir gyvena dėl jo.
Tikėjimas gimsta iš patyrimo, kad Dievas mane myli. Jis, kuris gali viską, myli mane, būtent mane, savo kūrinį, ir dovanoja save man. Tai neįtikėtina istorija, kuri nušvinta Kalėdų naktį: Dievas ateina pas mus kūdikyje. Priimti tą neįtikėtiną atėjimą, patikėti Dievo meile man ir pradėti bendrystę su Dievu, kuris yra Meilė, – tai reiškia gyventi tikėjimu. Tikėjime aš atrandu giliausią atsakymą „dėl ko“ ir „dėl kokio Asmens“ gyvenu.
- Vieno pasaulinio psichiatrijos kongreso Olandijoje metu profesorius Herman van Praag‘as, prieš paskelbdamas iškilmingo vakarienės pobūvio atidarymą, visus susėdusius už stalų dalyvius pakvietė dviejų minučių tylai bei maldai, po ko savo kalbą pradėjo sakydamas: „Psichiškai sveiki žmonės yra tie, kurie turi sugebėjimą tikėti. Visi likusieji – atvirkščiai.”
Herman‘as van Praag‘as yra pirmasis Europos psichiatras, apgynęs daktaro disertaciją iš biologinės psichiatrijos, kurioje nekalba apie dvasingumą. Ar sutiktumėte su profesoriaus van Praago mintimi, kad žmogaus dvasingumas yra susijęs su jo psichikos stabilumu?
- Gyvenimas yra dovana. Niekas nedovanoja gyvenimo pats sau, bet jį gauna. Ši dovana – gyvenimas – visada yra kartu ir užduotis, pašaukimas įgyvendinti tam tikrą planą. Jis yra kiekvienam unikalus, bet reikšmingas visiems. Jei aš neįgyvendinu man skirto plano, ta nesėkmė paliečia ne tik mane, bet ir visus žmones.
Kaip aš galiu atpažinti ir įgyvendinti „savo gyvenimo planą“? Suderindamas savo „bangas“ su Tuo, kuris man dovanojo gyvybę, su Tuo, kuris yra man artimesnis už mane patį. Dvasingumas – tai tas vidinis dialogas arba vidinė kelionė, kuri mane veda į susitikimą su Dievu, mano tiesos bei laisvės versme ir saugotoju.
Gerai tai suvokdama, šv. Teresė Avilietė ant mažo lapelio, kurį visada nešiojosi su savimi, buvo užrašiusi: „Niekas tavęs tenejaudina, niekas tenegąsdina. Tam, kas yra su Dievu, nieko netrūksta. Viskas praeina, tik Dievas nesikeičia. Kantrybė pasiekia viską. Kas turi Dievą, nieko nestokoja. Niekas tavęs tenejaudina, niekas tenegąsdina, vien Dievo gana“.
Šių minčių šviesoje paaiškėja pamatinė dvasinio gyvenimo svarba žmogaus psichologinei pusiausvyrai ir santykiams su kitais žmonėmis.
- Kokia yra minčių, širdies, intencijų apsivalymo svarba? Kokius metodus Jūs pasiūlytumėt?
- Tyrumas reiškia dorumą, vidinį vientisumą, tai susiskaldymo priešingybė. Tam reikalingas nuolatinis mūsų „vidinio pasaulio“, tai yra, minčių, intencijų, o ypač atminties, apvalymas. „Apvalyti atmintį“ – tai palikti neigiamas emocijas, susijusias su prisiminimais, tam, kad ir mūsų praeitis taptų palaimos šaltiniu.
Tai nereiškia, kad turime užmiršti tai, kas įvyko, bet neleisti, kad negatyvūs jausmai, susiję su mūsų vidiniuose archyvuose išsaugotų įvykių prisiminimu, sąlygotų mūsų dabartį ir statytų skiriančias sienas santykiuose su kitais žmonėmis. Norint tai pasiekti, reikia prašyti atleidimo ir jį dovanoti.
***
Palmira Rudalevičienė yra daktarė psichiatrė, kuri konsultuoja ir dvasininkų luomo atstovus ar vienuoles. Kai kurios konsultacijos vyksta kartu su Šventojo Sosto atstovu Lietuvai arkivyskupu Luigi Bonazzi, apastališkuoju nuncijumi.
