Lietuvai trūksta Sausio 13-ios dvasios

Prieš 22 metus Lietuvos piliečiai atliko neįtikėtiną žygdarbį – savo kūnais atrėmė Sovietų Sąjungos specialiosios kariuomenės žiaurų puolimą ir apgynė Tėvynę nuo naujos okupacijos.

Daugiau nuotraukų (1)

Gediminas Vagnorius

Jan 13, 2013, 11:24 AM, atnaujinta Mar 13, 2018, 8:56 PM

Pasaulis patiria įvairių represinės kariuomenės ir piliečių masių susidūrimų. Bet tokio taikaus ir drąsaus pilietinio pasipriešinimo, kai dešimtys tūkstančių moterų ir vyrų krūtinėmis, o ne padegamaisiais buteliais užtvėrė tankams kelią užgrobti valstybės institucijas, demokratinė visuomenė išvydo tik per sausio 13-ąją.

Jei tada ar per Rugpjūčio pučą būtume neištvėrę ir prieš okupanto galingus dalinius atsukę turėtus medžioklinius ginklus, Kremliaus karinės agresijos vakarų valstybės nebūtų sustabdžiusios. Bet išžudyti tūkstančius Parlamentą gyva tvora užtvėrusių gyventojų, neišdrįso net profesionalių galvažudžių vadai.

Tą žiaurią naktį Sovietų Sąjungos vadovybė ir jos kariuomenė palūžo Lietuvoje fiziškai ir moraliai. O taikūs Lietuvos gynėjai, demokratinį pasaulį sužavėję neįtikėtina drąsa ir atkaklumu, užtarnavo nedidelei Baltijos valstybei paramą šimtų milijonų Vakarų rinkėjų, nebeleidusiems savo lyderiams nuolaidžiauti agresyvėjančiam Gorbočiovui.

Sovietų agresijos aukos – 14 žuvusieji, dešimtys suluošintų ir tūkstantis sužeistųjų yra tikrieji naujosios Lietuvos dydvyriai, kuriems esame dėkingi už Laisvės ir Nepriklausomybės neįkainuojamas vertybes. Žuvusiųjų artimuosius ir suluošintuosius turėtų deramai globoti ne tik valstybė.

Jiems turėtų dėkoti ir tie, kurie 1991 metais dar stovėjo Nepriklausomybės kelkraštyje ar net kitoje „barikadų“ pusėje, nes jie netrukus bene daugiausia pasipelnė iš atsikūriančios Lietuvos. Norėtųsi, kad visi pamiltų juos maitinančią Lietuvą, nes šalyje dar daug turime iš Nepriklausomybės praturtėjusių, bet toliau jai kenkiančių.

Iš 1991 metų derėtų mums pasimokyti pilietinio reiklumo ir politinio valingumo, kai atlaikėme ne tik žiaurų ginkluotą puldinėjimą, bet ir totalinę ekonominę blokadą, finansinę ir piniginę izoliaciją.

Ekonominės ir karinės apgulties sąlygomis be socialinės įtampos įveikėme būtiniausias rinkos atlaisvinimo reformas, be kurių fiziškai nebūtume išgyvenę pučistų tyčia sukelto sunkmečio Nepriklausomybės kovų smaigalyje žengusiai Lietuvai.

Pavyko net slaptai nuo okupacinių specialiųjų tarnybų pasigaminti ir netikėtai įsivesti pirmuosius paklausius lietuviškus pinigus, kurie masino Kremliaus uždraustų įvežti prekių pardavėjus...

Nors anuomet pačiam teko stovėti prie šalies ūkio vairo, iki šiol sunku suvokti, kaip be sukrėtimų pavyko atsikuriančiai valstybei lemiamais 1991 metais atlaikyti sovietų ekonominį ir finansinį smaugimą.

Per du dešimtmečius Lietuva neatpažįstamai sustiprėjo - dabartinė ekonomika būtų daug atsparesnė išoriniam spaudimui.

Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kokia ekonominė sumaištis ir socialinė katastrofą kiltų, jei dabar tektų patirtį 1991 metais Kremliaus taikytas sankcijas ir fizinę izoliaciją. Tarkim, uždraustų Lietuvai įsivežti energetinius išteklius ir ūkiui būtiniausias prekes, užblokuotų išorinius bankinius pervedimus ir pinigų cirkuliaciją, ar šalies finansų destabilizavimui atidarytų fiktyvų Naujosios Vilnios banką, kuris į apyvartą leistų netikrus pinigus. O gal tada vėl susitelktume ir neleistumėme paklupdyti laisvėje norinčios gyventi Tautos!

Pučistams nepavyko 1991 metais sugriauti šalies ekonomikos. Maskvos nuostabai sugebėjome pasiekti perteklinį valstybės biudžetą ir net dešimtadaliu padidinti gyventojų realiasias pajamas. Taip žlugo po Sausio agresijos priimtas garsusis ekonomikos destabilizavimo planas - Kremliui nepavyko Lietuvoje sukelti socialinės įtampos ir pilietinių neramumų, kurių fone tikėtasi (sukarintų „darbininkų“ pagalba) nuversti teisėtą šalies valdžią.

Anuomet sau ir laisvėjančiai Rusijai įrodėme, jog Nepriklausomybė – tai ne vien patriotiniai šūkiai ir dvasinė vertybė. Tai galimybė paprastiems piliečiams susikurti geresnį ir saugesnį gyvenimą.

Dabar Lietuva nepatiria jokių blokadų – priešingai, turime laisvą priėjimą prie turtingos vakarų rinkos ir investicijų, dargi iš senesniųjų ES šalių gauname milžinišką (pusę valstybės biudžeto siekiančią) finansinę paramą, apie kurią 1991 metais negalėjome net pasvajoti.

Per du dešimtmečius mūsų Tėvynė jau būtų tapusi klestinčia Šiaurės Europa valstybe, jei būtume išsaugoję 1991 metų pilietinį reiklumą, kuris priversdavo šalies politikus valingai tarnauti žmonių gerovei. Skaudžiausia, kai pastaraisiais metais Nepriklausomybės idealus valdantieji prisimindavo tuomet, kai jais bandydavo pridengti savanaudiškas energetines ir kitas ekonomines aferas.

Tačiau ankščiau ar vėliau išmoksime demokratijos pamoką, kaip geriau valdyti valstybę. Geidžiamos permainos jaunos demokratijos šalyje bus tuo spartesnės, kuo daugiau piliečių suvoks, jog jie yra valstybės bendradalininkai ir nuo kiekvieno piliečio priklauso, kaip jų skiriami šalies vadybininkai - politikai tarnauja jų interesams ir visai valstybei.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
Gyvai: Vilniaus Kalėdų eglės įžiebimas Katedros aikštėje