Gražus noras. Tinka animaciniam personažui arba „Mis pasaulis” dalyvei. Bet ką manyti apie „gyventi draugiškai” siūlantį politiką?
Pavyzdžiui, didelės šalies, turinčios ekonominių, geopolitinių interesų ir užmojų visame pasaulyje. Pakalbėkime ne apie bet kokį politiką, o apie didelės branduolinės valstybės vadovą Poną Normalųjį – Prancūzijos prezidentą F. Hollande’ą.
Pernai tapęs šalies lyderiu jis jau spėjo savo socialistinės politikos užmojais nuvilti ir supykdyti nemažai prancūzų. Sumanė apmokestinti turčius – šie supyko ir pinigus ėmė masiškai perkelti į užsienio šalis.
Jokios naudos Prancūzijai. O politine nuovoka ne itin pasižymintis garsus aktorius G. Depardieu, kaip žinoma, dar ir prancūziško paso atsisakė – viešųjų ryšių nesėkmė F. Hollande’o politikai.
Kitas rinkimų pažadas – pagaliau leisti tuoktis ir įsivaikinti homoseksualams Prancūzijoje sukėlė neregėtus protestus bei diskusijas. Nors ir aistringa, bet religinius karus XVI a. užmaršty palikusi šalis vėl meldžiasi ir nesutaria: ar gėjai tėvai – tai F. Hollande’o socialistinės politikos dovanėlė, ar prakeiksmas vertybėms?
Žodžiu, pasirodė kaip priešintojas. Tad ką daryti? Išeitis buvo netikėta ir lyg nukritusi ant lėkštutės. Rizikinga ir pagardinta ironijos prieskoniais – tai karas.
Daugelio šalių lyderių išbandyta taktika – kai nesiseka valdyti viduje, reitingus patempti į viršų gali nedidelis ir, svarbiausia, sėkmingas karas.
Tokiu tapo Prancūzijos karinė intervencija į buvusią koloniją Vakarų Afrikoje – Malį.
Šioje valstybėje prieš metus valdžią pietuose perėmus išsilavinimo nesužalotiems kariškiams, o šiaurėje – jungtinei tuaregų genčių bei islamistinių ir teroristinių grupuočių sąjungai, kilo pavojus.
Jis grėsė ne tik Maliui, bet ir visai Afrikai. Juk buvo galima užsikrėsti islamistiniu virusu, kuris po Libijos karo (ačiū Prancūzijai) plito kaip „Kalašnikov” automatai po 5 dolerius už vienetą.
Tad ką padarė F. Hollande’as – žmogus, kuris dar visai neseniai kalbėjo, kad laikai, kai Prancūzija kišosi į kolonijinius karinius konfliktus Afrikoje, jau praeitis? Ką įsakė prezidentas, kuris dar neseniai norėjo mažinti šalies ginkluotąsias pajėgas, uždaryti prancūzų karines bazes, išsibarsčiusias buvusiose Prancūzijos kolonijose?
Jis pasielgė priešingai, nei būtum pagalvojęs prieš metus.
Malio vyriausybės padėti maldaujama Prancūzija islamistams nusiuntė ne laiškus su prierašu „gyvenkime draugiškai”, o bombas, ant kurių puikavosi „mes grįžome”.
Uždarymo grafikus gavusios bazės juos išmetė į šiukšlių dėžes – tūkstančiai prancūzų karių per strategiškai svarbias bazes plūdo į Malį ir per tris savaites volu pervažiavo per islamistų pajėgas.
Iš paskos sekantiems Malio kariams prancūzai paslaugiai rodė išvaduotas vietoves – Afrikos policininkas sugrįžo. Ne su taikos vėliava ir Leopoldo šypsena, o su giltinės atvaizdais ant karių galvų ir prancūziška trispalve, besipuikuojančia ant grėsmingų šarvuočių.
Istorijos moralas labai paprastas: nuo savo praeities ir atsakomybės nepabėgsi.
Nuo geopolitinės realybės taip pat – visos kalbos apie darnų bei taikų sugyvenimą su „įvairaus požiūrio žmonėmis” ir „kultūrų skirtumus” baigiasi po pirmųjų sprogimų.
Tada prireikia kumščio. Ir dar gerai, kai jį turi, visko neiššvaistęs „darnos” politikai.
Tai kartu ir pamoka vidaus politikai. Būtent socialistinis „įvairių požiūrių” toleravimas baigiasi fanatikų lipimu ant galvų arba, dar blogiau, jų kapojimu.
Tarptautinėje politikoje katinų Leopoldų tiesiog negali būti. O jeigu kas nors tokiu apsimeta – jis meluoja.