Prieš Grabnyčias Dzūkija pakvipo bičių vašku

Musteikos kaime (Varėnos r.) kartą per metus vyresnio amžiaus gyventojai, naudodami specialų ratą, prisimena senovinį žvakių iš bičių vaško liejimo būdą. To imamasi prieš Grabnyčias. Žvakėms lieti reikia daug kantrybės ir laiko. Tai puikiai išmano Musteikos kaime gyvenanti Antanina Volungevičienė, šį darbą kasmet prieš Grabnyčias (Kristaus paaukojimo šventę) dirbanti jau daugiau nei keturis dešimtmečius.

Daugiau nuotraukų (1)

Vidmantas Balkūnas, Arūnas Dumalakas

Feb 2, 2013, 8:58 PM, atnaujinta Mar 12, 2018, 5:28 PM

Šeštadienį Grabnyčias bažnyčiose buvo šventinamos žvakės, kurias dzūkai vadina grabnyčinėmis. Kitur šios žvakės dar vadinamos graudulinėmis dėl to, kad įspraudžiamos į rankas mirštantiesiems, uždegamos užėjus audrai ir perkūnijai. A. Volungevičienė ketvirtadienį per pusdienį išliejo tik 14 žvakių.

Šis darbas užtrunka todėl, kad iš korių surinktą vašką reikia nukošti, ištirpinti. Po to ant specialaus rato kabinami dagčiai ir ant jų pilamas ištirpintas vaškas tol, kol žvakės tampa reikiamo storio.

Darbas reikalaujantis kantrybės

A. Volungevičienė pripažino, kad valandų valandas pilti vašką reikia nemažai kantrybės. Paprastai žvakes lieja dviese. Pagalbininko prireikia košiant vašką. Lieti žvakes 69 metų A. Volungevičienė išmoko iš savo uošvių.

Šį darbą moka ir jos vyras Romualdas. Musteikoje žvakes lieja dar viena moteris, tačiau jaunimas šio darbo nemoka. Musteikos senbuvė prisimena, jog anksčiau žvakes liedavo kiekvienas, kuris laikė bičių. Žvakės iš vaško – nepigios. Kai kas joms gaminti kartu su vašku naudoja ir parafiną, bet Musteikoje taip niekas niekada nedarė.

A .Volungevičienė tik prisiminė, kad kadaise žvakes liedavo ir iš avių lajaus. Kiauliniai taukai žvakėms yra per minkšti. Viena žvakė sveria apie 100–120 gramų. Jas galima nulieti įvairaus ilgio. Žvakes iš bičių vaško degina ir bažnyčiose, tad A. Volungevičienei jas ne kartą teko lieti ir kunigams.

Kaip bičių korys tampa vašku

Iki pat XX a. antrosios pusės visoje Lietuvoje buvo gyva tradicija lieti žvakes patiems namuose. Tai dažniausiai darydavo bitininkų šeimos, kadangi tik jos turėdavo vaško. Neturintys pirkdavo vašką arba jau pagamintas žvakes.

Norint nusilieti žvakes reikdavo išlydyti bičių korius. Juos bitininkai lydydavo ant ugniakuro, Dzūkijoje vadinamo "plyta". Į puodą užvirinto vandens dėdavo korius. Naudojantis iš drobės ar kitos medžiagos pagamintu elementariu koštuvu šis skystis yra perkošiamas ir taip pašalinamos vaško priemaišos – nešvarumai.

Vaškas būdavo brangi medžiaga, dėl to ją dzūkai labai taupo ir stengiasi išspausti viską iki paskutinio lašo. Tam jie į pagalbą pasitelkia porą pagaliukų, kuriais spaudžiamas koštuvas labai primenantis sūrmaišį. Kad iškaitinta ir skysta vaško masė taip greitai nesustingtų – ji būdavo vis maišoma verdančiu vandeniu.

Koštuve likusius vaško priemaišas dzūkai išversdavo sode, kad bitės galėtų jį dar nešioti. Kartais šiuos likučius priduodavo žydams, o šie perparduodavo fabrikams. Ten vaško likučiai būdavo dar kartą perlydomi.

Viską perkošus vaško ir vandens mišinys yra išnešamas į šaltą patalpą, kad sustingtų. Sustingęs vaškas atsiskiria nuo vandens. Jį surenka rankomis ir dar kartą lydo. Dabar iš jo jau galima lieti žvakes.

Nulieti gali bet kas

Žvakes lieti galima keletu būdu. Dzūkijoje pats populiariausias, kai žvakės liejamos ant jų pilant vašką. Lininių siūlų knatai yra sukabinami ant vadinamo "rato" arba "lanko". Tai prie lubų arba ant stovo virvute pritvirtinamas medžio lankas, o prie jo aplink pritvirtinti lininiai knatai. Apačioje pastatomas dubuo su karštu vašku.

Kad ši medžiaga taip greitai neatvėstų po ja paprastai yra statomas kibiras su karštomis bulvėmis. Kai viskas paruošta, tada imamas puodelis, juo semiamas vaškas ir tolygiai iš viršaus pilamas ant knato. Nubėgęs vaškas patenka į tą patį dubenį. Užpylus vieną knatą, pasemiamas kitas puodelis ir pilama ant sekančio.

Kol taip apeina visas ratas, pirmasis knatas jau būna apsitraukęs atvėsusiu vaško sluoksniu. Tuomet procedūra kartojama iš pradžių. Pilama tol, kol gaunama norimo storio žvakė. Tradiciškai jos būna maždaug poros centimetrų storio ir apie 40-50 cm ilgio. Nuliejus per storą žvakę – ji varvės, nuliejus plonesnę – greitai sudegs.

Kitas, kiek mažiau populiarus būdas – ant lazdelės sukabintus knatus mirkyti karšto vaško kibire ar kitame inde. Visa kita vyksta taip pat – mirkoma tiek kartų, kol "priauga" norimo storio žvakė.

Kartais lietuviai žvakes liedavo specialiose formose, tačiau šis būdas Dzūkijoje neprigijo ir sutinkamas labai retai. Žvakių knatai vijami iš lininio siūlo. Kad geriau degtų ir netraškėtų, knatą liejikai patrindavo vašku.

Išliejus žvakes, būtina jas rankomis ar lygia lenta paritinėti, kad išsilygintų visi nelygumai. Tai reikia daryti kol žvakės dar nėra iki galo atvėsusios. Žvakė – auka ir apsauga nuo Perkūno

Per Grabnyčias šventinama namų ugnis, aukojamos aukos Perkūnui, kad saugotų nuo gaisrų, ligų, piktos akies. Šventinamos ir graudulinės (Perkūno) žvakės. Jos degamos prie mirštančiojo, per šermenis, mirties metines.

Tikint, kad graudulinė žvakė atgina perkūnijos grėsmę, vos užslinkus audros debesims, ją uždegdavo ir statydavo ant palangės arba pradedant statybas, gabaliukas graudulinės žvakės būdavo paslepiamas pirmojo vainiko sankirtoje.

Bitininkai į naują avilį įdėdavo sukryžiavę du graudulinės gabaliukus - „kad velnias spiečiaus neišvestų“.

Būsimuosius metus, jų orus bei derlių atspėdavo ir pagal šios dienos orą. Jei diena saulėta, manydavo, kad užderės geras linų, bet prastas javų derlius. Pavasaris tada būsiąs ankstyvas, o vasara - su dažnomis perkūnijomis. Jei dar daug sniego ant stogų, vasarą būsiančios vešlios pievos ir daug gero šieno.

Vėjuota Perkūno diena suvėlina pavasarį, ūkininkams gali pritrūkti pašaro. Jei nuo stogo karo ilgi varvekliai, tais metais geriau sėti ankstyvuosius miežius. Tik vaikams šiukštu varveklius daužyti - antraip linai suguls.

Grabnyčių žvakėmis anksčiau dar būdavo ir buriama. Uždegęs žvakę būrėjas žiūrėjo, kur link krypsta jos liepsna. Jeigu į trobos vidų – iš tų namų neišeis laimė, o jei durų link – gali būti, kad kas nors iš namiškių greitai mirs. Kaimuose sakydavo, kad per Grabnyčias jau pakvimpa pavasariu, nubąla beržų tošis, o gaidys gaudo nuo stogo varveklių lašus.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.