Jeigu kalbame apie Lietuvos žmonių ir ypač jaunimo, vaikų ateitį, pavadinčiau tokius šou šaltakraujišku lėtiniu smegenų nuodijimu su tragiškomis pasekmėmis visam gyvenimui.
Kodėl už narkotikų platinimą įstatymai baudžia, o už tokius šou dar ir pinigus moka? Baudžiamos prostitutės, naminukės varytojai, viešosios tvarkos pažeidėjai, aplinkos teršėjai... Ar jie tikrai daro didesnį blogį žmonijai nei kai kurios televizijos laidos?
Masinį skonį išsiugdėme patys ir dideliu pagreičiu ugdome toliau. Galbūt kaip alkoholiui ir cigaretėms tokioms kenksmingoms laidoms reikėtų užkrauti didžiulius mokesčius?
Bėda ta, kad dar neišrastas šlamštotesteris, neegzistuoja ir šlamštologiniai dispanseriai. Be to, kiltų problemų nustatant šlamštomilių kiekį ir leistiną dozę. Vairuotojams leidžiamas alkoholio kiekis kraujyje — 0,4 promilės, o kaip nustatyti TV narkotinių laidų poveikio stiprumą ir leistiną kiekį?
Dažnas skundžiasi televizijoje neberandantis nieko nauja — vien matyti, naujinti ir atnaujinti projektai. Kai kurių laidų tęstinumu galima tik džiaugtis, tačiau kai kurios jų jau nebeturi nieko nauja pasakyti, iš paskutiniųjų komponuoja kompozicijas iš jau įvykusių sėkmingų pasirodymų.
Bet yra ir tokių laidų, be kurių sekmadienis nebūtų tikras sekmadienis. Kalbu apie „Gustavo enciklopediją“ (LRT televizija), kuri rodoma dar nuo praėjusio tūkstantmečio (Pirmoji laida pasirodė 1999 m. — Red.), — beveik dvigubai ilgiau negu mano vaikas gyvena šioje žemelėje. Mano jauniausiam sūnui — septyneri, ir Gustavo jis laukia kiekvieną savaitgalį.
Laidoje jis sužino daug gerų dalykų, taip pat patiekalų receptų. Pasižiūrėjęs „Gustavo enciklopediją“ sūnus man išaiškina, kiek ir ko reikia pirkti parduotuvėje, o namie demonstruoja savo kulinarinius sugebėjimus.
Televizijose sklando ir daugiau gerų idėjų, tik joms reikia suteikti turinį, formą, veidą, tinkamą tam tikrai tikslinei grupei. Jei bent vienas komponentas sušlubuoja, idėja žlunga.
Televizijų konkurencija kūrybiškumą skatina, tik vieni tai panaudoja žiūrovų skaičiui didinti (tai mane varo į neviltį), o kiti vis aukščiau kelia kartelę.
Pastarieji didina ne žiūrovų skaičių, bet jų išprusimą ir gyvenimo poreikius. Manau, tokių projektų populiarumas drastiškai nekrinta, galbūt net atvirkščiai — juos žiūri aukštesnio lygio mokesnė auditorija, ir visi tik laimi.
Apmaudu, kad informacinių laidų srityje dominuoja neigiamos naujienos ir sumenkinama kultūros svarba. O kai kurie neigiami veikėjai populiarinami nepalyginamai daugiau nei tie, kurie kultūros srityje yra pasiekę kūrybos aukštumas ir garsina Lietuvos vardą visame pasaulyje.
Svečiuodamasis pas savo motiną dažnai su ja žiūriu „Panoramą“ (LRT televizija). Galiu pasidžiaugti tiek metų išlikusia, minimaliai pasikeitusia, bet informatyvia ir objektyvia naujienų laida, kurios simbolis — Eglė Bučelytė. Su ja virtualiai buvome kartu ir per 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius, ir likome iki šiol. Tai nuostabu!
Dėl laiko stygiaus mažai tenka žiūrėti tiesioginių laidų, bet pasitelkiant visagalį internetą galima pasirinkti tai, kas reikalinga.
Esu sukūręs nemažai muzikos ir televizijos laidoms. Viena naujausių — „Labas vakaras, Lietuva“ (LNK). Tad šią tiesioginę laidą esu matęs. Neretai būna, kad kurdamas muzikinį apipavidalinimą gali tik įsivaizduoti, kas tuo metu bus rodoma, kokie galimi akcentai, mat vaizdo medžiaga filmuojama vėliau, o muzika tik paklojama po ja.
Galbūt pataikiau pamatyti sėkmingą laidą, bet man patiko jos turinys, kuris intrigavo taip, kad pamiršau savo kurtą muziką ir tik žiūrėjau, klausiausi pašnekovų.
Daugybėje televizijos projektų yra komisijos. Vienoje iš jų esu ir aš. Ar ne per daug tokių kalbėtojų? Manau, naudos ir publikai, ir atlikėjams yra tada, kai kalbama argumentuotai, kai kalbėtojai atlikėjų nesudirba, o profesionaliai paaiškina, kas buvo gerai ir ko trūko.
Liūdniausia, kai norėdami pasirodyti, išsiskirti, įsiamžinti ar dar dėl kažkokių nesuvokiamų priežasčių tų komisijų nariai pradeda neadekvačiai liaupsinti arba žlugdyti atlikėjus.
Nenoromis kyla minčių, gal juos kas nors skriaudė vaikystėje ar nepakankamai vertino, kad šią nuoskaudą jie stengiasi kompensuoti tokiu savo elgesiu.
Mielai paspausčiau ranką ir palinkėčiau sėkmės ne vieno gero TV projekto kūrėjams. Tarp jų — ir „Žvaigždžių duetų“ prodiuseriams (ir ne tik dėl to, kad retsykiais sėdžiu šio projekto komisijoje) Laurai Paukštei, Dominykui Kubiliui bei Dariui Dapkui. Jie jau daugelį metų sėkmingai atlaiko kūrybinius išbandymus. Jų dėka pramogų pasaulyje sužibo ne tik naujų žvaigždžių ir naujų duetų, bet ir susikūrė šeimų, kuriuose gimė nauji žmonės — jų vaikai.
Tvirtai spaudžiu ranką ir nuostabaus muzikinio projekto „Triumfo arka“ (LRT televizija) režisieriui Ričardui Rickevičiui. Jo dėka tauta sužinojo, kad Lietuvoje yra daugybė talentingų operos solistų, kurie dainuoja nuostabius, kai kam negirdėtus kūrinius.
Gediminas Zujus yra žinomas kompozitorius, prodiuseris, garso įrašų studijos savininkas, garso įrašų režisierius, programuotojas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas.
