Pasaulį išmaišęs rašytojas ir kūno gerovės specialistas Šarūnas Navickis gimė ir augo Kaune. Apie šį miestą visas emocijas jis išliejo ne tik savo knygoje.
Kartkartėmis į gimtąjį miestą grįžtantis rašytojas ir toliau laiko save kauniečiu – kokiame pasaulio mieste jis gyventų.
– Pastaraisiais metais gausybė lietuvių emigravo. Ar Lietuva per atstumą kelia kokių nors sentimentų išvykusiems? O gal priešingai – nukertama viskas, kas susiję su Lietuva? – paklausėme Š. Navickio.
– Taip, emigravusiųjų skaičius milžiniškas. Spėju, kad ne mažiau kaip trečdalis mūsų jau gyvena svetur. Tauta dėl to nebūtinai pražūva, tačiau valstybingumo požiūriu toks nukraujavimas labai skausmingas.
Dėl sentimentų. Jie, be abejo, yra. Iš pradžių daugeliui pasireiškia atmetimo, netgi priešiškumo požymiai, sakoma „nenoriu aš tos Lietuvos gyvenime daugiau matyti” ar panašiai. Ir tai suprantama – juk ne iš gero gyvenimo išvykstama iš tėvynės. Todėl nuoskaudų išsivežama su kaupu.
Vėliau, laikui bėgant, pradedama vis labiau ilgėtis to, kas buvo gražu ir gera, realias nuoskaudas pakeičia dažnai tik įsivaizduojamos laimės prisiminimai.
Tačiau liūdniausi potyriai paprastai ištinka po ilgesnio laiko vėl sugrįžus, kai vietoj išsiilgto glėbio susiduri su nykoka Lietuvos kasdienybe, ant kurios vis kolektyviai paburbama, bet neduokdie pamėginsi ką nors pajudinti ar pakeisti.
– O yra tekę matyti, kaip emigrantai švenčia lietuviškas valstybines šventes? Ar išvis nešvenčia?
– Emigrantai emigrantams nelygu. Oficialiai jie nešvenčia. Na, nebent tie, kurie glaudžiai draugauja su ambasada, bet ambasados darbuotojai – jokie emigrantai, ar ne? Kita vertus, valstybinės šventės nelabai ką bendra turi su šventimu draugų būryje. Kalėdos – kitas reikalas.
– Kiek Lietuvoje likusių žmonių širdyse likę patriotizmo? Ar jis neišsikreipė per daugiau nei 20 nepriklausomybės metų?
– Patriotizmas (lot. Patria – Tėvynė), kaip ir kiekviena kita sąvoka, tėra tuščias garsas, kol mes patys jos nepripildome kokio nors turinio.
Šiuo metu lietuviškasis patriotizmas yra išlikęs nebent tarp tautiškai orientuotų organizacijų, o ir remiasi jis daugiau praeities didybės „paminavojimu” negu aiškia ateities vizija.
Be to, ši srovė yra smarkiai, nors viešai to ir nedeklaruojant, marinama politkorektiškųjų srovių naudojamomis priemonėmis – pirmiausia visais žiniasklaidos kanalais.
Kokio turinio galėtume (turėtume) pripildyti savo protus ir širdis, kad būtų kitaip? Na, pradžiai nekenktų iš naujo ir iš tikrųjų, o ne oficialiai, atrasti V.Kudirkos „Tautišką giesmę”.
– Koks jaunos kartos (gimusios ir augusios nepriklausomoje Lietuvoje) požiūris į valstybę, į tautiškumą? Ar jaunas žmogus nėra kosmopolitiškesnis? Gal jam tėvynė – visas pasaulis?
– Nežinau. Nebesu kalendoriškai jaunas. Galiu tik teoriškai pafantazuoti, kad jaunų, o ypač ne Lietuvoje gimusių lietuviukų būsimi prisiminimai formuosis nebe Kauno ąžuolyno, o kokio Becktono parke, kur šiugždant rudens lapams bus vaikščiota susikibus rankomis su kitu – irgi nebūtinai Lietuvoje gimusiu ar lietuviškai kalbančiu – žmogumi.
– Ar dėl nykstančio emigrantų tautiškumo nėra kalta pati valstybė, neužtikrinanti nei socialinės, nei sveikatos apsaugos? Galūt lietuvis socialiai saugesnis jaučiasi svetur, o ne Lietuvoje?
– Kaip tik taip ir yra. Pagalvokime, ką reiškia tokio neabejotino Kauno (o ir visos Lietuvos) patrioto, kokiu laikau Arvydą Sabonį, viešai pasakyti žodžiai, kuriuos, neabejoju, atsimenu ne aš vienas: „Džiaugiuosi, kad mano vaikai auga ne Lietuvoje.”?
Ką tuomet kalbėti apie ne taip tvirtai ant žemės stovinčius, kaip jis?
– Kokios jūsų paties patirtys: kur gyvenote pastaraisiais metais, kaip keitėsi jūsų požiūris į Lietuvą?
– Gimiau Kaune. Čia ir susiformavau. Pastaruoju metu mano namai – Klaipėdoje, iš kur kilusi mano žmona. Gyvenau iš šiapus, ir anapus Atlanto. Teko kurį laiką pabuvoti ir ne vakarietiškos kultūros šalyse – kalbu apie Indiją, turėjau puikią progą pagyventi ten ne kaip turistas.
Dabartinė Lietuva – labai maža. Deja, visomis prasmėmis. Politinio žaidimo lentoje ji tėra pėstininkas, ir bet kuris rimtesnis politikos žaidėjas ją nedvejodamas aukos arba iškeis į didesnę figūrą – tai ir jaučiame savo kailiu.
– Kas labiausiai jums krinta į akis grįžus į Kauną?
Daug kartų apdainuotos duobėtos gatvės, nušiurę pastatai, netvarka? O gal priešingai – matote pažangą? Kokie atrodo kauniečiai, kai jų kurį laiką nematote?
– Kaunas man buvo ir yra savotiška širdgėla, kuri nei baigiasi, nei noriu, kad baigtųsi. Apie tai esu atvirai parašęs savo knygoje „Diagnozė: Kaunas”.
O atvažiavus po ilgesnio nebuvimo norisi aplankyti ir pabūti tose vietose, kurios man asmeniškai brangios ir mielos.
Be to, čia tebegyvena keli man labai brangūs žmonės ir artimi draugai, todėl stengiamės susitikti. Aš mėgstu Kauną ir kauniečius, mes vieni kitiems tebesame savi.
– Ar pasiilgstate, tarkime, konkrečių miesto vietų, kurios jums kelia prisiminimus – Laisvės alėjos, „Merkurijaus”, Ąžuolyno?
– Ąžuolynas tebėra ta vieta, kur darydamas rytinę mankštą ar bėgdamas krosiuką, žiūrėk, imu ir susitinku tuos pačius žmonės, su kuriais prasilenkdavome ant tų pačių takelių kaip ir prieš dvidešimt metų. Tą pojūtį galiu patirti išimtinai vien tik Kaune.
Vienas mano bičiulis iš senosios kartos karatistų sako: „Ąžuolynas – tai Lietuvos Šaolinis”.
„Merkurijaus” nepasiilgstu, o Laisvės alėjos – taip. Augau senamiestyje, gyvenau centre, kaipgi kitaip?
Dėl emigracijos tauta nebūtinai pražūva, bet valstybingumo požiūriu toks nukraujavimas labai skausmingas. Ar neatsitiks taip, kad netrukus nebus kam švęsti Vasario 16-osios ir kitų svarbių švenčių?