Šventę organizavo Norvegijos lietuvių jaunimo sąjunga (NLJS). Visi atėjusieji į renginį pirmiausiai buvo pasitikti ir pasveikinti su lietuviška duona, atvežta iš Lietuvos.
Renginio pradžioje buvo sudainuotas Lietuvos himnas. Po jo NLJS pirmininkė Dovilė Kuliešiutė skaitė Sigito Gedos eiles „Giesmė apie pasaulio medį“. Ji dėkojo visiems susirinkusiems šią reikšmingą mūsų valstybės istorijoje dieną.
Ambasadorius likėjo neprarasti motyvacijos
Ambasadorius Andrius Namavičius tautiečiams palinkėjo neprarasti tikėjimo ir motyvacijos. „Siekite save su gimtąją mūsų žeme, nepamirškite gražios lietuvių kalbos ir mokykite jos savo vaikus. Linkiu jums visiems sėkmės moksluose bei darbuose. Tikiu, kad jus ankščiau ar vėliau grįšite į Lietuvą. Kuo daugiau bendraukite vieni su kitais ir svarbiausia - mylėkite vieni kitus ir tada viskas bus gerai“ - teigė ambasados šeimininkas Osle.
Jaudinančią asmeninę istoriją visiems susirinkusiems pasakojo NLJS narys Džiugas Baltrūnas. Istoriją apie supiltą piliakalnį, apie jaunus žmones, nepabūgusius sudėtingais Lietuvai laikais 1969 metais gegužės 9 d. įgyvendinti drąsią ir patriotinę idėją.
Džiugas pasakojo, kaip būrelis Vilniaus Universiteto turistų, kuriame buvo ir jo tėtis studentas, šio klubo pirmininkas Valentinas Baltrūnas (dabar - VU žygeivių klubas) kartu su aviatoriais, architektais ir kitais bendražygiais legendiniam Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiui per Atlantą atminti netoli Judrėnų miestelio esančiose Dariškėse, S. Dariaus gimtinėje per vieną dieną - kastuvais, neštuvais, kibirais bei brezento atraižomis supylė 3 metrų aukščio pilkapį.
Tą pačią dieną pastatė paminklinį akmenį ir aukurą, įkasė keturių metrų aukščio stulpą su užrašų „1933-1969“. Pilkapyje įkastame vamzdyje buvo palaidota ir iš muziejaus gauta lėktuvo „Lituanica“ nuolauža, o vakare uždegtas aukuras, skambėjo kanklių muzika, lietuviškos dainos, poezija.
Džiugu, kad neprastai drąsi to meto jaunimo akcija tebėra iki šių dienų gyva mūsų prisiminimuose, o šiuo metu Gražinos Sviderskytės vykdomas „Lituanicos“ tyrimas atskleidžia naujas šios Lietuvai svarbios istorijos detales.
Džiugas prisiminė savo vaikystę ir dėkojo tėčiui, kad 1990 - 1991 metais, jį tuomet 7-metį berniuką, tėtis atsivežė iš Vievio Į Vilnių ir leido išgyventi viską savo širdimi - pamatyti prieš akis iškylančias barikadas aplink Seimą, į atsikišusias vinis prismaigstytus rublius, plevėsuojančias trispalves, klausytis Virgio Stakėno su dryžuotais kaip zebras akiniais. Visai tai mažam berniukui paliko neišdildomą įspūdį.
„Pamažu suprantu, kad pati brangiausia istorija yra ta, kuri perduodama ir išgyvenama. Tegu ir vaiko akimis, tegu ir praėjus metams po tikrųjų įvykių. Istorija visam gyvenimui, istorija kuri įpareigoja.
Šiandien gyvename laisvoje šalyje. Laisvės kelias nebuvo ir tebėra nelengvas, tačiau už jokį supiltą piliakalnį nebegresia pašalinimas iš universiteto ar žymė byloje. Tik ar norim, ar turim drąsos ir ryžto šiandien tą pilkapį pilti?
Ar neužmigome belaukdami geresnių laikų Lietuvoje ar būdami išvykę iš jos? O gal lietuvio patrioto etiketę sau klijuojame vos tik pasroviui pažygiavę siaurose Vilniaus gatvelėse tarp kitų niekaip ne įsitenkančioje margaspalvėje eisenoje?“ - retoriškai klausė Džiugas Baltrūnas.
Savo įkvepenčią kalbą Džiugas baigė žodžiais: „Istoriją kuriame patys, neleiskime, kad ją už mus kurtų kiti. Su Kovo 11-ąja.“ Linksmas ir jaudinančias kalbas šventėje praskaidrino valtornų duetas. Norvegijos muzikos akademijoje studijuojanti Ieva Pranavičiūtė ir Benjamin Setsaas pagrojo keletą Mozarto kūrinių.
Specialiai atvyko iš Lietuvos
Antrąją renginio dalį su visais susirinkusiais sveikinosi ypatingas svečias - „Misija - Sibiras 2012“ dalyvis - Tadas Valančius, specialiai dėl šio renginio atskridęs iš Lietuvos.
Linksmai ir nuotaikingai nusiteikęs Tadas, Lietuvos ambasadoje Osle pristatė projektą kuriame pats dalyvavo „Misija - Sibiras 2012“. Energingas, žodžio kišenėje neieškantis vaikinukas pasakojo patirtus įspūdžius Sibiro Chakasijos respublikoje.
Tadas pasidžiaugė, kad jie viršijo visus numatytus lūkesčius, kuriuos buvo iškėlę prieš išvažiuodami iš Lietuvos. Per 14 dienų ši jaunų žmonių komanda įveikė 12000 tūkst. kilometrų, surado ir sutvarkė 11 lietuvių kapinaičių. Pabendravo su ten sutiktais 5 lietuviais, iš kurių tik vienas tebemokėjo mūsų kalbą. „50 metų tų kapų niekas netvarkė, vietiniai paversdavo lietuvių ir ne tik jų kapines, sąvartynais. Užtrukdavome kelias valandas kol tas šiukšles nurinkdavome, kol nukapodavome žoles didesnes už mus pačius. O paskui kiek įmanoma atstatydavome gulinčius ir beveik supuvusius kryžius.
Jei į Chakasiją išvažiavome visai nepražystami žmonės, tai iš ten grįžom visi draugais. Draugais visam likusiam gyvenimui“, - pasakojo vaikinas.
Tadas tikino, kad būdamas šioje misijojetapo užsidaręs, beveik nekalbėjo ir tik po kelių mėnesių suvokė, kas ten nutiko. Jis teigė, kad sunkiausia buvo perlipti per save. „Ten išvažiavęs tampi kitoks, ten suvoki kas yra laikinumas. Grįžau visiškai kitas žmogus, tai pakeitė visą mano pasaulį. Tai kas vyksta dabar mano gyvenime yra neįtikėtina, aš niekada nebegrįšiu į tą rutiną, kurį buvo mano gyvenime prieš išvykstant į šią misiją.
Gaila, kad į šią ekspediciją galimą važiuoti tik vieną kartą. Labai svarbus šis kartų dialogas, juk po 10-15 metų nebeliks nei vieno žmogaus kuris galės gyvai papasakoti apie tremtį, apie to meto įvykius. Tad svarbu suvokti, kad valstybė tai mes - žmonės, o ne simboliai“, - sako Tadas.
Renginį užbaigė Tado Valančiaus atvežtas dokumentinis filmas.
