O berniukas, kol suaugusieji sprendžia būsimą jo likimą, svajonės turėti šuniuką neatsisako - vėl bandė jį pasiimti iš gyvūnų globos namų.
Per gimtadienį neužsibuvo
Nežiūrint jauno amžiaus, Tadui (vardas pakeistas) ir jo jaunesniajam broliukui jau teko daug gyvenime patirti. Jau beveik metus šie du berniukai gyvena Panevėžio socialinių paslaugų centro (PSPC) Grupinio gyvenimo namuose (buv. Laikinieji vaikų globos namai). Ten jie atsidūrė, kai Vaiko teisių apsaugos specialistų rūpesčiu buvo paimti iš girtaujančios ir ne tik jais nesirūpinančios, bet ir prieš juos smurtaujančios motinos.
Savo sūnų, apgyvendintų valdiškuose namuose, aplankyti jauna moteris užsukdavo tik retsykiais, nerodė jokių pastangų juos susigrąžinti. Kartą, per vieno iš broliukų gimtadienį, socialinė darbuotoja pati šią gimdytoją susiradusi pakvietė ateiti, parūpino jai dovanėlę, kad įteiktų vaikui. Tačiau atlikusi šią „pareigą“ moteris Grupinio gyvenimo namuose ilgai neužsibuvo – po kelių minučių apsisuko ir išėjo.
„Anksčiau Tadas vis tikėjosi, kad mama jį ir brolį vėl pasiims gyventi pas save. O supratęs, kad taip greičiausiai nebus, jis ėmė jos nekęsti. Išgirdęs, kad atėjo motina, piktindavosi, ko ji čia vaikšto“, – lrytas.lt pasakojo Panevėžio socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotoja Aida Žygelienė.
Nenuostabu, kad motiniškos šilumos nesulaukiantis berniukas prieš porą savaičių su nevaikišku atkaklumu ėmėsi žygių, norėdamas įsitaisyti keturkojį draugą.
Pastangos dėl šuniuko
Į Panevėžio gyvūnų globos draugijos gyvybės vagonėlį, įrengtą bendrovės „Panevėžio specialusis autotransportas“ teritorijoje Pilėnų gatvėje atėjęs simpatiškas, tvarkingai apsirengęs berniukas įtarimų nesukėlė. Apžiūrėjęs vagonėlyje įkurdintus šuniukus, jis išsirinko jaunutę rudakailę kalytę ir Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovei Rūtai Liberienei pasakė, kad norėtų ją pasiimti.
Gyvūnų globėja paaiškino, kad šuniuką gali paimti tik suaugęs žmogus, pasiūlė ateiti kartu su tėčiu ar mama. Berniukas nesiginčijęs išėjo, o netrukus grįžo su vyriškiu. Šis patvirtino esąs jo tėtis ir neprieštaraująs, kad vaikas augintų šuniuką. Kadangi vyriškis pateikė savo asmens dokumentus, pasirašė sutartį, R. Liberienei ir kartu buvusiems savanoriams didelių įtarimų nekilo.
Tačiau tą patį vakarą R. Liberienė sulaukė skambučio iš Grupinio gyvenimo namų. Darbuotoja teiravosi, ar ne iš jos vadovaujamos įstaigos vienas jų globotinių – Tadas – parsinešė šuniuką.
„Savanoriams teko važiuoti į Teatro gatvę ir parsivežti kalytę atgal“, – pasakojo R. Liberienė, vis dar stebėdamasi, kad mažametis sugebėjo apie pirštą apvynioti net kelis suaugusiuosius.
Paaiškėjo, kad vyriškį, kurį Tadas gyvūnų globėjams pristatė kaip savo tėtį, pats negavęs šuniuko berniukas susirado netoli nuo bendrovės „Panevėžio specialusis autotransportas“ esančioje degalinėje. Paaiškinęs, kad jo mama dirba, tėtis išvažiavęs, o jam vienam šunelio iš prieglaudos pasiimti neduoda, geraširdį žmogų jis įkalbino apsimesti jo tėčiu.
Po to, kai kartu paėmė vaiko išsirinktą kalytę, panevėžietis pasiteiravo, kur šis gyvena. Berniukui paaiškinus, kad Marijonų gatvėje, vyriškis pagailėjo į kitą miesto pusę turinčio keliauti mažamečio, todėl taksi jį nuvežė į nurodytą vietą.
Tik iš žurnalistų sužinojęs, kad iš tiesų padėjo šuniuką pasiimti valdiškuose namuose augantis berniukas, vyriškis neslėpė nuostabos.
Išdavė kyšanti uodegėlė
Tačiau dviem pamestinukams kartu pavyko praleisti tik vieną dieną. Grįžęs į Grupinio gyvenimo namus, Tadas bandė slapta įsinešti kalytę į vidų, tačiau viena darbuotoja pamatė iš po vaiko striukės išdavikiškai kyšančią rudą uodegėlė. Išgirdęs, kad pasilikti šuniuko negalės, berniukas su juo spruko lauk. Tik jau sutemus jį darbuotojos susirado netoliese ir įkalbėjo grįžti bei atiduoti šuniuką atgal gyvūnų globėjams.
Pasak PSPC direktoriaus pavaduotojos A. Žygelienės, tai pirmas atvejis, kai Grupinio gyvenimo namų globotinis bando įsitaisyti keturkojį draugą. Tačiau galimybės šiuose namuose auginti šuniuką ar kačiuką nėra. „Mūsų namai perpildyti. Nors tėra 14 vietų, dabar juose laikinai apgyvendinti 24 vaikai – nuo kūdikių iki septyniolikamečių“, – sakė A. Žygelienė.
Prieš metus, kai kitose patalpose J. Janonio gatvėje veikė Panevėžio laikinieji vaikų globos namai, vaikai turėjo augintinių – žuvyčių, papūgėlių. Tačiau persikrausčius į naujas patalpas Teatro gatvėje, jie kol kas tokios galimybės neturi. Todėl paglostyti kokį gyvūnėlį, mokytis juo pasirūpinti laikinai čia globojami vaikai retsykiais nuvežami į Jaunųjų gamtininkų centrą.
Po to, kai lrytas.lt aprašė likimo nuskriausto vaiko atkaklumą, bandant susirasti keturkojį draugą, Grupinio gyvenimo namų administracija iš vienos televizijos laidos sulaukė pasiūlymo nemokamai įrengti šių namų teritorijoje voljerą, kur galėtų gyventi koks šunelis.
A. Žygelienės nuomone, pasibaigus remontams, kai teritorija bus aptverta, kieme iš tiesų galėtų atsirasti vietos kokiam keturkojui augintiniui. Juo labiau, kad kitos PSPC priklausančios įstaigos – Nakvynės namų gyventojai iš tiesų kieme turi apgyvendinę net kelis šuniukus, kuriuos rūpestingai prižiūri.
Broliukai iškeliaus į Marijampolę
Tačiau atkaklusis Tadas ir jo broliukas šių pokyčių greičiausiai nebeišvys. Pasak Panevėžio miesto savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Audronės Grainienės, kovo 13 dieną įsiteisėja teismo sprendimas dėl neterminuotos šių broliukų motinos valdžios apribojimo ir dėl nuolatinės globos nustatymo. Pagal šį sprendimą, institucinė šių berniukų globa paskiriama Marijampolės vaikų globos namams.
A. Grainienės teigimu, beveik metus Grupinio gyvenimo namuose Panevėžyje praleidę vaikai Marijampolės vaikų globos namuose bus apgyvendinti dėl paprasčiausios priežasties – nei Panevėžio A. Bandzos vaikų globos namuose, nei kitose panašiose įstaigose aplinkiniuose rajonuose vietos šiems broliukams neatsirado, nes jos perpildytos.
Todėl po 1-2 savaičių, sutvarkius visus reikiamus dokumentus, Tadas ir jo broliukas iškeliaus į Suvalkiją.
Panoro globoti broliukus
Vis dėl to A. Grainienė neatmetė galimybės, kad lrytas.lt skaitytojų širdis suvirpinęs straipsnis pakeis ir šių dviejų likimo ir gimdytojų nuskriaustų vaikų likimą.
„Žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija apie berniuką ir šuniuką sujaudino žmones, privertė pagalvoti apie to berniuko ateitį. Džiaugiamės, kad atsirado šeima, kuri nori Tadą ir jo broliuką globoti“, – lrytas.lt sakė A. Grainienė, prisipažinusi, kad per jos ilgametę praktiką tai būtų pirmas gražus atvejis, kai po straipsnio vaikams atsiranda globėjai.
Išsilavinusi, savo vaikų turinti, tačiau apie įvaikinimą ar globą jau seniai svarsčiusi pora iš vieno Lietuvos didmiesčio jau pradėjo teisinius žygius, kad galėtų susipažinti su broliukais, o vėliau – ir juos globoti.
„Vaikams būtų džiaugsmas patekti į gerą šeimą, augti geromis sąlygomis, tobulėti“, – gražaus istorijos tęsinio tikisi Panevėžio miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovė.
Tačiau A. Grainienė ketinančius tapti globėjus žmones visuomet įspėja, kad tai sunkus ir atsakingas darbas. Juo labiau, kad šie vaikai neretai turi įvairių sveikatos, elgesio sutrikimų. „Čia juk ne kačiukas ar šuniukas, kad apsigalvojęs atgal grąžintum“, – įspėja vaikų teisių specialistė.
Pernai panevėžiečių šeimos atsisakė 3 globotinių. Pripažinta, kad tai įvyko dėl pateisinamų priežasčių. Du atvejai – dėl globėjo ligos, mirties. Dar vieno vaiko globėjai skaudama širdimi atsisakė, negalėdami jo suvaldyti. Paaiškėjus, kad jis turi rimtų sveikatos sutrikimų, įtakojančių keliantį nerimą globotinio elgesį, globėjai stengėsi jam padėti, kreipėsi į specialistus, tačiau ir šie buvo bejėgiai.
Vėl grįžo šuniuko
Tuo tarpu nežinodamas, kad suaugusieji jau nusprendė jį su broliu išsiųsti į Marijampolės vaikų globos namus, Tadas neseniai vėl apsilankė Panevėžio gyvūnų globos namuose ir dar kartą bandė iš ten pasiimti šuniuką.
Šįkart berniukas jam padėti prikalbino kažkokią moterį. Kol ši dairėsi gyvybės vagonėlyje neva savo dingusio šuniuko, Tadas jos laukdamas vaikščiojo netoliese. Kai Panevėžio gyvūnų globos draugijos savanoris Justinas Stašys vaiką atpažino, pakvietė ateiti. Berniukas netrukus prisipažino, kad nepažįstamos tetos paprašė jam paimti šuniuką, nes jam labai jo reikia.
„Paaiškinau jam, kad vis tiek negalės šunelio auginti, pasiūliau jam geriau ateiti į gyvybės vagonėlį ir padėti prižiūrėti visus šuniukus. Ir tądien jis man padėjo juos pamaitinti, nesiraukydamas pavalė grindis, išnešė išmesti nešvarius patiesaliukus“, – lrytas.lt pasakojo J. Stašys.
Per pirmą apsilankymą Tado įsižiūrėta jaunutė rudakailė kalytė taip pat kol kas tebėra gyvybės vagonėlyje. Meilų mažą gyvūnėlį viena panevėžietė neseniai buvo pasiėmusi, tačiau netrukus parvežė atgal, paaiškinusi, kad jis dūkdamas kandžioja jos šešiametę dukrą.
