Socialiniai darbuotojai važiuotų į mokyklą, apklaustų pedagogus, draugus - ir nukentėjusios, ir skriaudėjų. Būtinai nueitų į namus, kalbėtų su juose gyvenančiais, vertintų pagal reikiamus kriterijus bendravimą namuose. Tokia mergaitė būtų atvesta psichiatro konsultacijai. Jai nebūtų duotas siuntimas, nebūtų liepta susimokėti registratūroje už skubesnę konsultaciją. Tokią mergaitę psichiatrui atvestų kvalifikuotas socialinis darbuotojas ir kartu su policijos pradinio tyrimo išvadomis būtų modeliuojami tolimesni veiksmai.
Iš policijos, socialinio bei psichologinio, psichiatrinio akiračio mergaitė būtų išleista tik tada, kai visi vieningai nuspręstų, kad jau laikas, kad galima. Motinai būtų pasiūlyta operatyvi profesionali pagalba ir konsultacijos apie tai, kas įvyko.
Į pacientą būtų pasižiūrėta ne kaip į statistinį įstaigos vienetą, kuriam pagal reglamentą galima skirti 15 ar 20 minučių, bet kaip į žmogų, kuriam laiko privalu skirti tiek, kiek reikia. Taigi požiūris, mąstymas, emocijos, gerumas, gailestingumas, atjauta būtų pirmieji veiksniai, kuriuos turėtų demonstruoti minėtų tarnybų atstovai.
Atitinkamos priemonės būtų skirtos ir skriaudėjams – tokios ir tiek, kad atsirastų savaiminis noras atsiprašyti tų, iš kurių buvo pasityčiota.
Galimybės mūsų šalyje labai ribotos: iki kabineto durų arba iki vaistinės – su receptu. Tačiau dažniausia juk geriau nereikia niekur eiti.
O pasekmės žaloja ne tik psichiką, bet ir socialinį asmens gyvenimą. Yra tikimybė, kad suaugę tokie piliečiai nesugebės sukurti sklandžių šeiminių intymių santykių, bus despotai darbe, atsigriebs, jeigu kažkokiu būdu taps vadovaujančiais asmenimis. Būdami bet kokio svarbesnio ar mažiau svarbaus statuso jie sugebės bendrauti tik liedami agresiją, demonstruodami jėgą, psichologinį smurtą, žemindami ar šantažuodami kitus, keldami savo aplinkoje intrigas, dvasinį pasitenkinimą išgyvens tik kenkdami kitiems.
Tai suaugusiųjų patyčių išraiška, kuri gerai pažįstama ir kurios kiekvieno aplinkoje apstu, todėl jaunimas su piktu pasitenkinimu tai kopijuoja.
Jau yra užaugusi patyčias mokykloje patyrusi karta. Jie - psichopatologijos simptomų nešiotojai. Naujas pacientų tipas.
Besiformuojančią bręstančią asmenybę sužaloti labai lengva. Mokyklinis laikotarpis kiekvienam žmogui yra idealizmo etapas, kai vis dar atviros širdys ir sielos patiklios ir impulsyvios.
Psichiatras turi užduoti nemažai ekspertinių klausimų būtent apie šį laikotarpį. Jei šiuo laikotarpiu pasikeičia vaiko elgesys, tai reiškia, kad trauma jau išgyventa, žmogus jau suluošintas ir neadekvačiu ar nederamu elgesiu kompensuoja sau skaudžius išgyvenimus.
Tokie jauni žmonės gali bet ką: pakelti ranką prieš save ar agresiją nukreipti į kitus. Tai - jų gynybinės reakcijos.
Dabar vis daugėja atvejų, kai dvasines traumas sukelia artimų, brangių žmonių aplinka: šeimos nariai, artimi draugai ar tiesiog draugai, bendraamžiai, bendraminčiai. Tokios išdavystės skaudžios.
Anksčiau kaltę vertėme santvarkai, sovietams, dabar sužinome – didžiausi skriaudėjai yra patys artimiausi, tie, iš kurių laukiama besąlygiškos meilės, šilumos. Po truputį patys naikiname vieni kitus. Tokiais atvejais dvasiškai sužalotai būtybei reikalingiausias yra „gydymas žmogumi“.
Profesionalo pagalba nueis perniek, jeigu sužeista jauna siela po gydymo vėl pateks tarp savo skriaudėjų ir jie savo žalojantį kursą pakartos.
Tai yra visuotinė socialinė liga, įsišaknijusi, išsiraizgiusi kaip voratinklis. Tarnybos turi dirbti išvien: psichiatrai, psichologai, socialiniai darbuotojai, pedagogai, tėvai, teisininkai, dvasininkai, vaikų teisių tarnybos, kaimynai, praeiviai. Pasiskirstyti kompetencijomis, prižiūrėti ir vertinti dinamiką.
Nežinau, kaip dabar mokykloje yra ugdomas pilietiškumo jausmas, ar jauni žmonės mokomi būti neabejingi, geri, dori, padorūs? Ar už tai yra kokie vertinimai?
Vis daugėja pacientų, kurie sako, kad gėdijasi drovumo, gėdijasi sakyti gerus žodžius ar šypsotis. Už tokius dalykus jiems tenka kęsti pažeminimus, sąskaitų suvedinėjimus ir pan. Autoritetais yra tie, kurie moka madingus keiksmažodžius, nesibodi demonstruoti fizinės jėgos, kolekcionuoja seksualinius nuotykius ir pan.
Sudėtinga ką nors patarti skriaudžiamo vaiko mamai. Būtinai pasiūlyčiau jai arbatos. Skatinčiau ją kalbėti tai, kas jai svarbu ir ką ji nori pasakyti. Pasakyčiau kokius nors gerus žodžius. Ir daugiausia – klausyčiau.
Tokiu atveju ne ji turėtų ieškoti pagalbos, bet pagalba turėtų sekti jai iš paskos. Vargu ar mes galime tai pasiūlyti. Apie tokią mamą parašė spauda, bet galima prognozuoti, jei ji kreipsis į kokią instanciją, bus paaiškinta, kad tai - jos problema.
Mums visiems reikia išmokti labai paprastų dalykų: atsiprašyti, užjausti, atjausti, palinkėti gero, sugebėti paklausti: kaip jautiesi? Išmokti atjautos, paprasčiausio žmogiško gerumo, pasibodėjimo agresyviais veiksmais.
