Vienai tokių „buožių“ - Marytei Kontrimaitei tuo metu buvo vos 2 metai. Keliaudama į Sibirą ji per plauką liko gyva. Jei ne tėvo drąsa ir tvirtas sudėjimas, moteris gyvenimą būtų baigusi ant geležinkelio bėgių.
„Mano tėvai buvo paprasti žmonės, ne partizanai ar kovotojai. Tėvas – ūkininkas, mama – mokytoja. Mus turėjo išvežti metais anksčiau – turėjome nemažą ūkį, bet kažkas perspėjo tėvą, kas jam gresia, taigi išsislapstėme. Tačiau kitais metais surado ir išvežė“, - pasakojo 66-erių poetė, gyvenanti Vilniuje.
Nutarė išmesti iš vagono
M. Kontrimaitė buvo jauniausia iš trijų seserų. Pirmųjų tremties akimirkų ji neprisimena, apie kraupią kelionę jai pasakojo motina ir vyresnioji sesuo, tuo metu buvusi 12 metų.
Moterys mena, kaip jų namuose siautėjo stribai – plėšė šeimos nuotraukų albumus, atsivežtos stribų „mergelės“ pešėsi dėl motinos drabužių ir batelių – ūkininko žmona buvo puošeiva.
Lietuviai, savanoriškai padėję tremti tautiečius, buvo girti, gąsdino, kad nudės. Šeimai padėjo rusų karys. „Vaikščiojo iš paskos ir ramino motiną. „Nesijaudinkit, jūs gyvensit, paimkit vaikams maisto, paimkit drabužių“, - pasakojo M. Kontrimaitė.
Poetę nustebino toks kontrastas. Rusų „kareivukas“, paimtas į kariuomenę, padėjo ir ramino, o stribai, vietiniai savanoriai, plėšikavo ir baugino.
Vis dėlto ne visi kareiviai šeimos kelyje buvo tokie malonūs. Vienas norėjo išmesti mažąją iš vagono.
Mergaitė labai sunkiai sirgo. Gana ilgai buvau be sąmonės. Niekas nesuprato, ar aš gyva, ar mirusi. Kareivis jau buvo nutaręs mesti lauk lavoną, kad nepasmirstų. Bet tėvas pasakė: „Tik su manim“, - pasakojo tremtinė. Stiprus, ramus jos tėvas padarė įspūdį kareiviui, taip būsima poetė liko vagone.
Kartu su poetės šeima buvo tremiamas ir vienas gydytojas. Su savimi jis turėjo medikamentų. Anot M. Kontrimaitės, gydytojas ją ir ištraukė iš mirties nagų. Paskui tas pats žmogus padėjo šeimai, kai rimtai apsirgo kita dukra.
„Tas pats daktariukas, atėjęs manęs apžiūrėti, aptiko, kad mano sesei – apendicito priepuolis. Išreikalavo, kad ją paguldytų į ligoninę. Mus turėjo vežti į taigą, bet mes likome mieste. Atsilikome nuo išskirstymo partijos. Tai buvo labai gerai. Dievulis globojo“, - džiaugsmingai šypsojosi vilnietė.
Rašo knygą apie tremtį
Iš pradžių šeima išgyveno badą. Kadangi tėvas labai nagingas, po kurio laiko šeimai ėmė sektis geriau.
„Tėvelis ant nieko nepyko, jis buvo gilus krikščionis. „Išlikome gyvi, ačiū Dievui, kitiems buvo blogiau“, - sakydavo. Motina labai pyko. Jai žodžiai „komunistas“ ir „komjaunuolis“ buvo keiksmažodžiai. Buvusi pradinės mokyklos direktorė Sibire saugojo arba valė barakus – nieko kito dirbti negalėjo“, - prisiminė poetė.
Šešerius metus M. Kontrimaitė išbuvo Sibire, lankė mokyklą. Po kelerių metų tėvukai išsiuntė ją slapta į Lietuvą su kita, anksčiau ištremta, lietuvių šeima. Į Lietuvą jie grįžo 1955 metais. Mergaitei buvo 8 metai. Dar 4 metus, kol į gimtinę grįžo tėvai, poetė gyveno pas giminaičius.
Pensininkė iki šiol šiek tiek dirba. Taip pat rašo naują knygą, kurioje papasakos apie tremtį ir patirtis Armėnijoje. Sako, jai gerai – penkerius metus Seime dirbo patarėja, dėl to gauna padoresnę pensiją. „Bet daugeliui tremtinių labai sunku. Labai negražu buvo, kai nubraukė tremtiniams dalį pensijos, kaip ir neįgaliesiems“, - kalbėjo poetė.
Pakirto barako drėgmė
„Man kartais atrodo, kad valdžia tik laukia, kad išeitume iš šio pasaulio ir mums nereikėtų pensijų mokėti. Nepaisant to, kad atidirbome. Tarkime, aš dirbau 40 metų, o pensijos gaunu 650 litų. Dar gaunu našlystės pensiją ir už tremties metus, tai iš viso susidaro beveik 900 litų“, - sušalusiomis lūpomis tremties minėjime kalbėjo vilnietė Danutė Gromulienė.
76-erių moteris susimoka už butą, nusiperka vaistų sąnariams gydyti ir ko nors pavalgyti. „Rūbelio pasikeisti jau neišeina, ką turiu, tą turiu“, - pasakojo pensininkė.
Būdama trylikos ji buvo išvežta į Sibirą. Ją ir visą jos šeimą – tėvus, seserį su vyru, kitą sesę – rusų kariai išvežė 1951 metais spalio 2 dieną. Lietuvoje jau buvo praėjusi kolektyvizacija. „Nebuvo įvykdę plano, reikėjo dar šiek tiek žmonių ištremti, turtą susigrobti“, - aiškino tremtinė.
Į Tomsko sritį šeima gyvuliniuose vagonuose važiavo ilgiau nei 20 dienų.
Vagone – tik langelis, į lauką vaikai žvilgteldavo pro nedidelius plyšius. Vienas žmogus iš vagono traukiniui sustojus išlipdavo atnešti vandens. Traukinys visuomet sustodavo naktį, kad vežami lietuviai nematytų, kur sustoja.
Nuvežę tremtinius, juos sukišo į suodinus barakus, pilnus gultų. Barake gyvendavo po trisdešimt žmonių vienoje patalpoje. Viena šeima nuo kitos persiskirdavo kartele. Dėl drėgmės barake D. Gromulienės tėvas mirė nuo plaučių uždegimo. Praėjus keliasdešimt metų šeima parsigabeno į Lietuvą tik jo palaikus.
Keturiolikmetė saugojo, kad medžius kirtę tremtiniai nepaliktų kirvių sniege. Vėliau valė barakus. Dar po kurio laiko ją paskyrė padėjėja lentpjūvėje, kad stumdytų rąstus.
Nebūdavo išeiginių, ištremtieji užmiršdavo, kokia savaitės ar mėnesio diena. Dukros buvo atskirtos nuo tėvų, juos pamatydavo kartą per 2 savaites. Tik po diktatoriaus Stalino mirties sekmadienius padarė laisvus.
Šešerius metus prabuvusi tremtyje, Danutės šeima Lietuvoje negalėjo iš karto apsigyventi savo namuose. Jie buvo užimti. Šeima turėjo stoti į kolūkį, kad atgautų savo trobesius. „Lietuviai mus sutiko lietuviškai. Negalvojo, kad grįšim, nelabai svetingai mus priėmė“, - apgailestavo moteris.
Pusantrų metų sovietų valdžia tikrino, ar D. Gromulienė iš Sibiro nepabėgo. Įsitikinę, kad grįžo „legaliai“, įregistravo merginą. Tik tada ji galėjo mokytis. Taip jie dienomis dirbdavo, o vakarais lankydavo mokyklą. „Mano draugės, su kuriomis vaikystėje žaidžiau, jau buvo tapusios mokytojomis. Iš jų mokiausi“, - sakė tremtinė.
Baigusi geodeziją-topografiją, moteris didelę gyvenimo dalį sudarinėjo žemėlapius.
Tremtinių – dešimtadalis Lietuvos
Ji ir dar keliasdešimt tremtinių pirmadienį susirinko Vilniuje prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms. Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių sąjungos surengtas minėjimas priminė apie 1948 metais įvykdytą trėmimą „Bangų mūša“.
Trėmimus susirinkusieji vadino Lietuvos piliečių naikinimu. „Okupantams, jų vietiniams pakalikams netiko išsilavinę, mąstantys, aktyvūs, pilietiški žmonės. Jie tapo pirmomis režimo aukomis 1941 metais. Kad palaužtų aktyviausiai besipriešinančius, kitus įbaugintų, buvo sugalvota ir vėlesnė masinių trėmimų banga“, - minėjime priminė režimų Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdantysis direktorius Ronaldas Račinskas.
Mokslininkų skaičiavimais, 1940-1958 metais ištremti buvo per 300 tūkst. gyventojų. Tik dalis jų, praleidę lageriuose vidutiniškai 10 metų, grįžo į Lietuvą.
