Ypač kalbant apie paprastesnes, mažiau apmokamas, profesijas. Mažai kas tikėjo, kad tai vieną kartą įvyks, nes šimtmečio problemą bandyta tvarkyti ne kartą. Po Antrojo pasaulinio karo diegtas socialinės valstybės sumanymas, kur niekas neturėjo pasilikti be pastogės, maisto, sveikatos apsaugos – nepriklausomai nuo gabumų ir pastangų, pavirto savo paties parodija, veltėdžių išlaikymo aparatu, nematytu nuo Romos imperijos saulėlydžio laikų.
Deja, parodija nejuokinga: tai didžiausia šalies biudžeto išlaidų dalis - net 28 procentai. Ir tai išties kosminė suma: daugiau nei 200 milijardų svarų. Perskaičiavus į mūsų pinigus, tai artėja prie trilijono litų. Tik trilijono litų Lietuvoje niekada net ir nebuvo, nes tai nelietuviško dydžio suma.
Palyginimui - švietimas Britanijoje kainuoja mažiau nei pusę tos sumos. Išlaidos gynybai, su visais lėktuvnešiais, bombonešiais ir branduoliniais ginklais – penkiskart mažesnės.
Pasikeitimai bus dideli ir užkabins šimtus tūkstančių pašalpų gavėjų.
Dažnas lietuvis, ieškantis geresnio gyvenimo Anglijoje, susižavėjęs pasakojo – ir pasakoja ligi šiol: kokia fantastika, ten iš pašalpų galima normaliai gyventi. Būstas valdiškas ir nuoma kompensuota, išmokos už vaikus, išmokos už invalidumą, išmokos bedarbiui, kompensacijos už šildymą ir komunalines išlaidas, viskas susideda, o dar priedo yra ir išmokos, kompensuojančios mažas pajamas, jei tų pirmųjų išmokų susirenka per mažai. Tai štai prašom, kaip valstybė rūpinasi, čia ne pas mus.
Bėda buvo tokia, kad kosminio mastelio nemokamo gyvenimo projektas pasirodė pernelyg patrauklus: žmonės tiesiogine prasme pamatė, gal pašalpos apsimoka labiau, nei darbas. Kam dirbti, jei galima nedirbti? Sąmoningumas, pilietiškumas ir gėdos jausmas gana greitai atbunka, ir žmogus, esant tinkamoms sąlygoms, po kurio laiko tampa panašus į kiaulę. Kalbinami žiniasklaidoje, šie žmonės visada vengia pasisakyti apie tai, kaip jie jaučiasi, išlaikomi kitų. „Aš tik gaunu, kas man priklauso. Tokie įstatymai, aš jų nesugalvojau“, - sako jie.
Tačiau toliau tai leisti sistemai - nėra įmanoma, nes šalis dūsta, prispausta senų ir naujų skolų. Todėl šventoms kiaulėms, panašu, sumažins jovalo kiekį, o daugelis turės apskritai eiti ir prasimanyti ėdesio pačios.
Lietuvoje balandžio 1-oji būtų laikyta nevykusia diena pradėti rezonansinės reformos įgyvendinimą: visi mėnesių mėnesiais paskui kartotų nejuokingus pokštus, girdi, gal čia buvo nevykęs Vyriausybės juokas.
Tačiau Britanijoje drastiškos reformos susilaukė ne tik prognozuoto kairiųjų įsiūčio, bet ir netikėto populiarumo tarp kitų gyventojų. Mat dauguma šalies žmonių vis dėlto dirba, ir ypač paprastesnių užsiėmimų ir mažesnių pajamų žmonės gerai pažįsta nieko neveikiančius tranus-kaimynus, miegančius iki vienuoliktos ryto ir neskubiai išeinančius iš namų apsipirkti, arba trečiadieniais pėdinančius iki darbo biržos atsižymėti, kad pašalpą mokėtų toliau.
Daugiausiai komentarų sukėlė tai, ką kairioji žiniasklaida pavadino „miegamųjų mokesčiu“. Gyvenantys socialiniame būste ir turintys kiekvienam gyventojui arba sutuoktinių porai daugiau nei vieną miegamąjį, nuo šių metų gaus sumažintas pašalpas, kad nesėdėtų užsiėmę per didelį valdišką būstą, kurio reikia kitiems. „Aš gyvenau trijuose kambariuose visą gyvenimą ir nesiruošiu kraustytis“, - sako TV kamerai prasirūkiusi ragana, už kurios būstą dešimtmečiais mokėjo valstybė. Vien ši reforma turi sutaupyti beveik pusę milijardo svarų per metus. Kitos reformos atrodo labai kosmetinės arba lietuviškai akiai net juokingos: pavyzdžiui, vieno namų ūkio (t.y., dažniausiai šeimos) per metus gaunamos pajamos bus apribotos 26 tūkstančiais svarų. Suprantama, kur nors Didžiasalyje papasakojus apie tai, kad vargšai anglai nebegalės gauti daugiau nei 100 tūkstančių litų šeimai, kils tik juodas pavydas ir nenumaldomas noras krautis lagaminus, tačiau vis tiek tai yra labai ženklus sumažinimas.
Be to, kone pirmą kartą tai reikš, kad nedirbančios šeimos, pasigimdžiusios dar vieną vaiką, dažnai už tai papildomų pinigų nebegaus, ir tas pačias pajamas turės dalintis dar su viena alkana burna. „Šeimas baudžia už tai, kad jos turi vaikučių“, - bliauna etatiniai ir laisvai samdomi socialistai apžvalgininkai kairiųjų laikraščiuose. Valdančios koalicijos partneriai konservatoriai atsako, kad dabar išlaikytiniai pirmą kartą turės galvoti kaip ir dirbantieji: ar mes galime sau leisti dar vieną vaiką.
Pirmą kartą Britanijos pokarinėje istorijoje išmokos nebus didinamos kartu su infliacija: artimiausius trejus metus nustatyta 1 proc. augimo riba. Tai reikš, kad faktiškai gaunamos sumos perkamoji galia mažės – tačiau nieko baisaus, nuo krizės pradžios tai buvo gyvenimo faktas daugeliui tų, kas gauna atlyginimą. Ir jie nemirė.
Net aršiausi kritikai negali ginčytis su kai kuriais skaičiais, nuo kurių daugeliui atvipo žiauna. Vyriausybei jau kiek anksčiau pabandžius patikrinti neįgalumo pašalpos gavėjus, tarp kurių, kaip numanoma, buvo daugybė simuliantų ir apsimetėlių, net 800 tūkstančių iš jų (aštuoni šimtai tūkstančių – paskaitykite dar kartą) tiesiog nėjo pas gydytoją ir patyliukais atsisakė pašalpos. „Na, gal jie visi tiesiog pasveiko“, - sumurmėjo vienas kairysis aktyvistas TV laidoje, iki tol aršiai drožęs Vyriausybę dėl jos kietaširdiškumo.
Kiek šių metų reformos atsilieps mūsų tautiečiams, kurių tik labai nedidelė dalis naudojasi socialinėmis išmokomis (nes dauguma yra jauni ir darbingi, o su valstybės pašalpų melžimu susipažįsta dažniausiai tuomet, kai lietuvės nuteka Britanijoje už atvykėlių iš kitų žemynų, anksčiau nei rytų europiečiai prisitaikiusių prie nemokamo gero medžioklės)?
Tiesioginis poveikis bus menkas, o štai netiesioginis - netruks pasijusti. Tas, kas nedirbo už 8 svarus per valandą, nes jam labiau apsimokėjo snausti socialiniame būste ir gauti pašalpą, savo nuomonę greitai pakeis, kai neliks socialinio būsto ir (arba) pašalpos arba menamą neįgalumą ištirpdys nauja patikrinimo tvarka.
Darbo vieta, kuri buvo laisva ir laukė darbuotojo iš Lietuvos provincijos, gali greitai pasirodyti žymiai labiau geidžiama, ir mūsų tautiečiai turės dėl jos konkuruoti ir labiau stengtis. Daugeliui mūsų užsienyje gerai sekėsi ne todėl, kad mes labai darbštūs, o todėl, kad nesunku aplenkti stovinčius vietoje ir miegančius. Kai vietinius pažadins ir išvarys į trasą - lenktyniauti bus sunkiau.
