„Netekome didelio poeto ir didelio žmogaus - žmogaus, kuris
labai seniai, savo viename iš ankstyvųjų eilėraščių „Motina
žemė“ ištarė tokius žodžius: „Teisingumo nieks kaip arklo man
iš rankų neišmuš“.
Iš „Saulės grąžos“ yra šis eilėraštis -
iš ankstyvojo rinkinio. Jei žmogus taip anksti gali pavadinti
eilėraštį „Motina žemė“ ir kai gali pasakyti taip apie
teisingumą, tai rodo, koks tai buvo žmogus“, - apie poetą BNS
kalbėjo V. Daujotytė.
„Jis to teisingumo siekė visa savo kūryba, visu gyvenimu. Buvo
vienas iš tų, kurie priėjo 1988-ųjų metų ribą ir drąsiai
atsistojo ten, kur turėjo atsistoti: Sąjūdžio žmogus, Sąjūdžio
veikėjas ir vienas iš tų nedaugelio žmonių, kurie tada, kai,
atrodo, jau buvo laimėta, už ką buvo kovota, vėl grįžo į
Lietuvių literatūros katedrą, savo darbą, nenorėjęs nieko iš
to, kas buvo jau duoda tarsi galimybė pasinaudoti - grįžęs į savo
kūrybą“, - prisimena literatūrologė.
Jos teigimu, poeto sukurtas garsusis veikėjas Kukutis -
nemirtingas personažas.
„Kūrybos centru ir kūrybos esme laikau M. Martinaičio atvertus
labai gilius prigimtosios kultūros klodus: iš tos patirties, iš to
gyvenimo - ne tik graudumo, bet ir karnavališkumo - sukurtą jo
nemirtingąjį Kukutį. Galiu pasakyti, kad M. Martinaitis yra poetas,
kuris sukūrė nemirtingą savo poezijos veikėją“, - teigė
V. Daujotytė.
M. Martinaičio gyvybė užgeso penktadienio vakarą. Jis buvo
poetas, eseistas ir vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno
premijos laureatas.