„Netekome didelio poeto ir didelio žmogaus - žmogaus, kuris labai seniai, savo viename iš ankstyvųjų eilėraščių „Motina žemė“ ištarė tokius žodžius: „Teisingumo nieks kaip arklo man iš rankų neišmuš“.
Iš „Saulės grąžos“ yra šis eilėraštis - iš ankstyvojo rinkinio. Jei žmogus taip anksti gali pavadinti eilėraštį „Motina žemė“ ir kai gali pasakyti taip apie teisingumą, tai rodo, koks tai buvo žmogus“, - apie poetą BNS kalbėjo V. Daujotytė.
„Jis to teisingumo siekė visa savo kūryba, visu gyvenimu. Buvo vienas iš tų, kurie priėjo 1988-ųjų metų ribą ir drąsiai atsistojo ten, kur turėjo atsistoti: Sąjūdžio žmogus, Sąjūdžio veikėjas ir vienas iš tų nedaugelio žmonių, kurie tada, kai, atrodo, jau buvo laimėta, už ką buvo kovota, vėl grįžo į Lietuvių literatūros katedrą, savo darbą, nenorėjęs nieko iš to, kas buvo jau duoda tarsi galimybė pasinaudoti - grįžęs į savo kūrybą“, - prisimena literatūrologė.
Jos teigimu, poeto sukurtas garsusis veikėjas Kukutis - nemirtingas personažas.
„Kūrybos centru ir kūrybos esme laikau M. Martinaičio atvertus labai gilius prigimtosios kultūros klodus: iš tos patirties, iš to gyvenimo - ne tik graudumo, bet ir karnavališkumo - sukurtą jo nemirtingąjį Kukutį. Galiu pasakyti, kad M. Martinaitis yra poetas, kuris sukūrė nemirtingą savo poezijos veikėją“, - teigė V. Daujotytė.
M. Martinaičio gyvybė užgeso penktadienio vakarą. Jis buvo poetas, eseistas ir vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
