„Tai - laiminga moteris“, - atsakė jis.
Apie „donna di classe“ pirmąkart išgirdau Milane, kai kalbinau stilistę Raffaellą Curiel. Vėliau jį ne kartą girdėdavau per aukštosios mados savaites Romoje, prabangiose vilose rengiamose vakarienėse, kai vyrai susižavėję pasitikdavo išskirtinę moterį.
Manau, itališkasis komplimentas tiktų ir dizainerei Ramunei Piekautaitei.
Ji - ne kilmingos ir turtingos pramonės magnatų giminės atstovė. Ir ne aukštuomenės moteris, kurios veikla apsiriboja vakarėlių organizavimu - būtent tokie yra „donna di classe“ moters atpažinimo bruožai.
Ramunė - mados karjeristė, vadovaujanti savo verslui. Ir vis tik aristokratiškos elegancijos jos įvaizdyje - su kaupu. Kaip ir jos vardo salone Vilniuje, kur viskas paprasta, aišku, o tai ir yra tikroji elegancija.
Jos salono interjero nesupainiotum su kito dizainerio mados namais. Ką visa tai reiškia? Labai daug - Ramunės aplinkoje meistriškai išreikštas jos žavesys, savasis „aš“.
Palietusi prabangias žemę siekiančias šilko sukneles suabejojau, ar šie drabužiai - ne aukštosios mados klientėms. Juk jie - išskirtiniai, sunkiai tiražuojami.
Bet iš tiesų ilgos suknelės iš šilko skirtos šiuolaikinei keliaujančiai karjeros moteriai, kuri leidžia laisvalaikį kruiziniame laive.
Drabužių siluetai - įmantrūs, bet moteriški, sukirpti iš brangaus šilko, papuošti retro stiliaus mezginiais, inkrustuoti kristalais. Figūros linijas išryškinančios klajoklės stiliaus suknelės puikiai atspindi laisvės troškimą, skleidžia subtilią erotiką.
Ramunė puikiai išmano mados tendencijas, šiuolaikinės moters poreikius, kruizui skirtos suknelės audinio struktūrą, pasiuvimo techniką.
Žvelgiant ir liečiant jos suknias galima įsivaizduoti, kad šneki su prabangių suknių karaliene Milane vadinama dizainere Alberta Ferretti. Arba Anna Molinari, Laura Biagiotti. Šios moterys pačios įkūrė mados verslą, jį išpuoselėjo, išgarsino savo vardą pasaulyje.
Pamenate bene prieš du dešimtmečius Vilniuje vykusį festivalį „In Vogue“? Vilniaus Operos ir baleto teatre ant podiumo pasirodžiusi Ramunė įsiminė kaip išskirtinė manekenė. Komplimentų nestokojo ir jos, tuomet dar studentės, sukurta kolekcija.
„Kas gi ta Ramunė?“ - svarstė ir užsienio svečiai, sunkiai ištardami lietuvės pavardę.
Tuo metu Lietuvos mada žengė pirmuosius žingsnelius, o apie tai, kur atsiranda „pret-a-porte“ kolekcijos, niekas net supratimo neturėjo.
Netrukus Ramunė atsidūrė kitų Lietuvos dizainerių - Juozo Statkevičiaus, Aleksandro Pogrebnojaus ir Vidos Simanavičiūtės, Sandros Straukaitės, Jolantos Talaikytės draugijoje. Praėjus dar keleriems metams jos vardas suspindo sostinės Didžiojoje gatvėje šalia užsienio prekių ženklų „Dolce & Gabbana“, „Giorgio Armani“, „Prada“, „Roberto Cavalli“.
Atlaikyti konkurenciją menininkui sunkiau, nei įlipti į šlovės olimpą. Išlikti, nepalūžti, tobulėti, eiti į priekį gali tik tas, kuris tvirtai įsitikinęs savo darbo prasme. Konkurencija, sunkmetis, psichologinės traumos palaužė net stipresnius už Ramunę. O ji išliko.
Ji išsaugojo iškabą su savo vardu šalia garsių mados salonų. Ji išlieka madinga, nors sparčiai lyg grybai po lietaus auga jaunoji dizainerių karta, mados paslapčių išmokusi jau ne Lietuvoje, o Milane, Paryžiuje, Londone, Niujorke.
Ramunė - truputį itališko stiliaus moteris. Ji laiminga ir yra mylima todėl, kad nepaaukojo savo šeimos dėl karjeros ar verslo, nors išsaugojo ir jį. Graži ir atsidavusi savo gyvenimo partneriui, auginanti dukterį. Ji - Lietuvos „pret-a-porter“ mados lyderė.
Žurnalas „Stilius"
