Nors prancūzai tradiciškai laikomi vienais liberaliausiai nusiteikusių europiečių, François Hollande’o socialinė reforma sulaukė rimtos kritikos ne tik iš dešiniojo sparno.
O sociologinės apklausos rodo, kad tik šiek tiek daugiau nei pusė piliečių palaiko tokio įstatymo priėmimą.
Akivaizdu, kad pajudėjęs homoseksualių porų teisių klausimas greitai pasieks ir kitas Europos valstybes, turinčias kur kas mažiau piliečių laisvių ir teisių užtikrinimo patirties, o tai žada rimtą moralės ir tradicijų bastiono gynybą.
Homoseksualų santuokos vis dar laikomos kontroversiška tema, tinkama išjudinti visuomenės rėksmingąją dalį, turinčią visus atsakymus.
Baikščiai į visuomenės nuomonės apklausas besidairantys politikai dar bando gintis ir teigia, kad svarstyti tokius klausimus per anksti.
Esą visuomenė nepasiruošusi susitaikyti su šeimos sampratos kaita, tačiau būtinybė užtikrinti homoseksualių piliečių teises ir lygiavertiškumą, apibrėžti turtinius santykius bei teisinį statusą vis labiau bado akis.
Kaip vieną svarbiausių argumentų oponentai pateikia tai, kad tradicinė šeima yra visuomenės pagrindas, o homoseksualų santuokų įteisinimas legitimuotų nenatūralumą ir amoralumą.
Tačiau nėra jokio loginio pagrindo manyti, kad homoseksuali pora bus mažiau morali, nebent priimsime tai, jog moralę ir visą vertybių sistemą apibrėžia lytiniai santykiai, tiksliau tariamai tinkamas jų atlikimas, o ne asmeninės savybės ir elgesys bendruomenėje.
Sunku rimtai vertinti ir argumentą, kad tokių santykių įteisinimas taps jų propaganda, mat kalbama ne apie kokį komunizmą ar veganizmą, pasirenkamus žavių idealų šviesoje ir lengvai iškeičiamus į laisvosios rinkos džiaugsmus ar sultingą mėsainį, o apie lytinę tapatybę, kurios vis dėlto valingai keisti neįmanoma.
Atrodo, kad sekuliarioms valstybėms turėtų būti lengva spręsti piliečių teisių užtikrinimo klausimą, tačiau dalies visuomenės nepritarimas ir moralinis spaudimas daro padėtį keblesnę.
Šiuo atveju nepritarimą reiškia ne vien radikalūs komentatoriai, bet ir didelė dalis nuosaikių žmonių, tiesiog vengiančių prarasti konservatyviomis pažiūromis grįstą pasaulėvaizdį.
Protestai Paryžiuje, policijos duomenimis, sutraukė apie 340 tūkstančių dalyvių, nors patys organizatoriai pateikia dvigubai didesnius skaičius.
Galima tiktai įsivaizduoti, kokią audrą sukeltų tokio įstatymo svarstymas Lenkijoje ar kitose krikščioniškos tradicijos šalyse, kuriose Vatikanas vis dar išlaikęs žymų moralinį autoritetą.
Šių šalių politikams sprendimų drąsa išsyk baigtųsi laisvuoju kritimu reitinguose, o gal net ir karjeros pabaiga.
Socialinės reformos, keičiančios tradicinį pasaulio supratimą, dažniausiai sunkiai skinasi kelią ir reikalauja visuomenės sąmoningumo, bet vargu ar delsimą galima kaip nors pateisinti.
Vienas tinkamiausių analogų čia būtų vergijos klausimas.
Dabar jau atrodo sunkiai tikėtina, bet vergų darbas kelis šimtus metų buvo laikomas ekonomikos progreso pagrindu ir į vergijos draudimą buvo žiūrima kaip į kenksmingą bei neteisėtą veiksmą, sukelsiantį didelių socialinių problemų.
Vergiją teisino ne tik stambūs žemvaldžiai, bet ir tuometė Bažnyčia. Danijoje vergija buvo uždrausta 1772 m., Portugalija vergus gabeno dar 106 metus, o galutinis išsilaisvinimo ir lygiateisiškumo suteikimo procesas, lydimas absurdiškų rasinio pranašumo teorijų, užtruko dar ilgiau.
Atrodo, kad Europa mokosi iš savo klaidų, vis atsargiau pradeda žvelgti į tradicijas ir kvestionuoti jų savaiminį vertingumą bei loginį pagrįstumą.
Bet pilietinės drąsos ir vieningumo dažnai užtenka tik ekonominio, bet ne socialinio teisingumo siekiams.
Socialinių reformų akivaizdoje mažumų teisės dažnai būna užgožiamos daugumos primygtinio spaudimo įgyvendinti jos valią ir interesus.
Nenuostabu, kad vis plačiau įteisinant tos pačios lyties asmenų santuokas stipriau aidės ir oponuojantys balsai, tačiau ar tokie patys stiprūs bus ir jų argumentai?