Štai jums paprasta situacija.
Ateini į vyno parduotuvę, kurios pavadinimo neminėsiu. Labai daug bet kokio vyno labai nedidele kaina, ir sugrupuotas pagal kilmės šalis: Italija, Ispanija, Prancūzija, Gruzija, Degtinė.
Manau, pasižiūrėsiu, ką jie čia turi – iš kur ir kokia kaina suvežė besibaigiančio galiojimo laiko ir kreivai užlipdytų etikečių pavyzdžių, o taip pat bankroto aukcionuose įsigytų negirdėto pigumo radinių ir po kiek bando parduoti. Ramiai pažiūrėsiu.
Ramiai, deja, nebūna. Jauna pardavėja, įsakmiai: „gal galiu patarti?“. Iš akių, balso, tarties ir pudros storio, o taip pat auskarų aš galiu garantuoti, kad patarti ji negali. Net jei į parduotuvę užeitų blaivybės propaguotojas Motiejus Valančius ir paklaustų, kas brangiau – raudonas vynas ar alaus kokteilis, ji negalėtų jam nieko atsakyti. Ji apskritai nelabai moka skaityti, kitaip nedirbtų toje parduotuvėje vadinamąja konsultante.
Natūralus atsakymas (ir jautriems skaitytojams labiausiai priimtinas) būtų toks: „ne, ačiū, nereikia“. Tačiau aš ne tam gyvenu Lietuvoje, kad siūlyčiau natūralius atsakymus. O ne.
„Kuris iš raudonųjų, vidutinėje kainos kategorijoje, labiausiai tiktų prie džiovintų baravykų?“ Klausiu jos, nes žinau, kas bus.
Stebiu pardavėjos veide sustingusį nestiprų siaubą ir iš lėto atslenkantį suvokimą, kad ji dabar turės eiti paklausti ko nors – pakartoti mano klausimą, kurį ji pamiršo, vos išgirdusi. Atsakymo ji nesupras arba taip pat pamirš. Tiesą sakant, ji tikriausiai nenorėjo, kad jos paprašytų patarti, bet jai tiesiog buvo taip liepta, prieiti ir siūlytis.
Dabar, skaitytojau, tu manęs klausi – o kam apskritai toks žiaurumas su ta vargše samdine? Ką, tu geriau jautiesi, jai parodęs, kad ji netinka savo darbui? Ir apskritai, čia ne jos, o darbdavio problema. Kodėl jis jos neišmokė?
Aš geriau nesijaučiu, auklėdamas aplinkinius, bet yra žodis „reikia“. Tokia mano pareiga. Auklėjamasis darbas duoda rezultatus: kompulsyvius siūlymus „paieškoti smulkių“ parduotuvėse jau baigiu užmiršti.
Šiuo atveju jaunimui yra pamoka štai kokia. Jei jūs dirbate tokiame darbe, kur jums tenka su klientais kalbėti apie tai, ko jūs nesuprantate, tai jūs turite labai blogą darbą, ir jums reikia skubiai ieškotis kito.
Tą patį galiu pasakyti ir tiems, kas skambinėja man ir siūlo peržiūrėti mobilaus telefono mokėjimo planą, kad, girdi, mokėčiau mažiau, ir turėčiau daugiau minučių, žinučių, vinučių ar dar kažko. Esu tikras, niekam nėra malonu penkis šimtus kartų per dieną skambinėti žmonėms, kuriuos tie pardavėjų skambučiai trukdo ir erzina. Negali nieko kaltinti, kad nuo tokio darbo spjaudosi ir širsta.
Tai yra jūsų problema, ir, pirmiausia, jūs patys turite tai pripažinti. Besąlygiškai.
Jūs galite kaltinti visus aplinkui – darbdavį, valstybę, mokslo įstaigą – bet nuo to jums nė kiek nepalengvės. Tai jūs, o ne darbdavys, valstybė ar mokslo įstaiga turės vaikščioti paskui klientą ir siūlyti patarimus apie nesuprantamus dalykus, tai jūs turite trukdyti žmones ir siūlyti jiems kitą telefono bendrovę (o jos visos vienodos, ir jūs tai žinote).
Kad jau prašnekom apie parduotuves ir blogus darbdavius, organizuojančius darbą pagal savo kolūkietišką supratimą, tai prašom dar vienas pavyzdys. Parduotuvė, prekiaujanti papuošalais. Dvi pardavėjos, nervingai žiūrinčios, kad niekas nevogtų, du brangūs nešiojami kompiuteriai ir viena kasa, bet kažkodėl po pardavimo kiekviena prekė rūpestingai apykreive rašysena tušinuku įrašoma į nutrintą mokyklinį sąsiuvinį.
Taip, idiotizmas, bet čia šeimininkas taip liepė. Šeimininkas irgi kaltas, kad kasoje nepakankamai monetų grąžai, arba kai kavinėje mažas espresso puodelis statomas ant sriubinės lėkštės, nes „mūsų mažos lėkštutės kažkur visos dingo“. Tai nusipirkit daugiau tų lėkštučių. Nors ir iš savo asmeninių lėšų, jei nesusitariat su šeimininku. Arba eikit dirbti kur nors, kur tų lėkštučių yra pakankamai.
Apie ką čia aš? Apie tai, kad kiekvienas atsako už viską, kas vyksta jo gyvenime. Jei gaminate maistą iš pasenusių produktų, net jei ir ne jūs tuos produktus pirkote – tai jūsų kaltė, ir jūsų atsakomybė. Nedirbkite ten. Išeikite patys. Už jus niekas šito sprendimo nepriims.
Aš pats šiemet padariau sunkų žingsnį nebedirbti su viena Lietuvos radijo stotimi, kur jau daugel metų tiesioginiame eteryje dirba laidų vedėja, kuri atvirai spjauna į darbą ir tuo didžiuojasi. Laidas veda ir su pašnekovais bendrauja, neturėdama jokio supratimo apie tai, ką kalba.
Aš daugelį metų ją toleruodavau ir bandžiau būti kantrus. Net kartais parengdavau jos reikalavimu „klausimukus“ ir nusiųsdavau jai, kad ji žinotų, apie ką kalbėti – nes yra tokių žurnalistų, kurie nesidrovėdami prašo prieš laidą pašnekovų: „o ką jūsų geriausia paklausti“? Ji kartais net lietuviškai parašytų klausimų nesugebėdavo perskaityti ir nusišnekėdavo.
Paskui supratau, kad sutikdamas jiems kalbėti, aš irgi esu atsakingas už tai, kad tokia vedėja tebedirba ir tebeveda laidas. Ji ten toliau dirba, nes visi bijo pasakyti, niekas nenori pyktis ir visi tik skėsčioja rankomis. „Žinom, bet ką tu, žmogau, padarysi?“ Lengviau, negu atrodo. Ruoškit savo laidas be manęs, jei jus tenkina tokia situacija.
Tada, ir tik tada, kai priimsite sprendimą, kad jūs už viską atsakote, jums pasidarys lengviau. Paprasčiausias būdas – pakeiskite savo naudojamą kalbą iš „jie“ į „aš“ ir pasidarykite pasaulio centru. Aš, mano, man.
Ne „jaunimui sunku rasti darbą“, o „mano įgūdžiai niekam nereikalingi, ir kitokių aš neturiu, nes mokiausi ne tai, ko reikėjo“.
Ne „darbdaviai mažai moka“, o „aš nemoku ir negaliu dirbti nieko, už ką mokėtų padoriai“ (juk pripažinkite, gerų atlyginimų yra, tik juos moka ne jums“.
Ne „šildymas brangus“, o „aš toks netikęs, kad man net už dujas susimokėti yra problema“. Perkelkite problemą ant savęs, jus užplūs gėdos jausmas, ir nuo to atsiras noras gyventi geriau.
