Ten, kur įsijaučia švenčių organizatoriai, paprastai netrūksta pramogų, vaidybos, prekybos, užkandžių ir vienų į kitus žvalgytuvių. Aplink Raudonės pilį išsidėstė istoriniai dvaro kiemeliai, kuriuose šį šeštadienį darbuojasi pirtininkai, žolininkai, kailiadirbiai, kepėjai, prieskonių ir saldumynų pardavėjai. Jiems patiems, atrodo, šiandien nuovargio bus į valias. Nes Raudonę lenkė lietus, ir į Dvaro medžioklės šventę vienas po kito suko pramogautojų pilni autobusai.
Tarp artistų – skalikai
„Teko ir mums medžioklę suvaidinti“, - šypsojosi skaliko pavadį įtempęs šilutiškis Saulius Gaučas.
Mat iš labo ryto į Raudonę suvažiavę medžiotojai ir jiems prijaučiantys žmonės teatralizuotam vaidinimui susivežė savo augintinius.
Lietuvių skalikai - vienintelė nacionalinė šunų veislė. Nors tai – medžioklės šunys, juos laikantys žmonės netrunka pridurti, kad jie yra ypač geri, ištikimi, paklusnūs sargai.
„Visiems miestiečiams atrodo, kad mūsų augintinė Dulksna-Gerdauja – rotveilerių veislės kalė. Gal kiek panaši, bet tikrai ne kovoms skirta. Skalikams tai – nė motais. Tai taikūs šunys. Ir jiems labiau už viską rūpi medžioklė. Būna, užuodžia arklį, o jiems atrodo – kad briedis. Ir nenurimsta, kol neaploja“, - nusijuokė S. Gaučas.
Tikrų, kilmės dokumentus turinčių, grynaveislių nacionalinės veislės skalikų Lietuvoje yra apie tūkstantį. Kita tiek - Gruzijoje. Pasirodo, gruzinai juos noriai Lietuvoje perka. Mat skalikai ir namus gerai saugo, ir avis puikiai gano.
Trofėjai - medžiotojams
Ant kiekvieno suvenyro – apyrankių, papuošalų, keramikos indų – medžioklės trofėjai. Kodėl – tik jie? Pasak, „L-studija“ suvenyrų meistro Arūno Valantiejaus, medžiotojai ir yra pagrindiniai tokių suvenyrų užsakovai.
Apyrankes meistras suveria, išpjaustęs detales iš briedžio kaulo. Laikiklius servetėlėms išskaptuoja iš medžio, ir juose lazeriu išgraviruoja žvėrių atvaizdus. Ant gertuvės įspaudžia skaliko atvaizdą, o ant kaklajuostės – lokį. „L-studija“ jau septynerius metus kuria ir gamina suvenyrus medžiotojams. O jiems išskirtinumą teikia Arūno žmonos, taikomosios grafikos meistrės Loretos Valantiejienės piešiniai.
„Esu technologas. Todėl tai, ką nupiešia žmona, bandau perkelti ant įvairių gaminių iš medžio, kaulo, nerūdijančio plieno, odos, keramikos. Nors ir pats medžioju, žaliavą suvenyrams tenka pirkti“, - sakė A. Valantiejus. Smalsaujančių medžiotojų, susirinkusių į Dvaro medžioklės šventę, nuo ryto jis buvo kamantinėjamas, kokių suvenyrų ir už kokią kainą galima užsisakyti.
Žolininkių burtai
„Sušalote? Pagelbėsime“, - šventėje besidarbuojančios žolininkės, Kauno farmacijos muziejaus darbuotojos tuoj pat ištiesia ypatingų saldainių: ajaro šaknies su medumi. Ir įlašina 30 lašų žolių užpiltinės.
„Įkvėpkite“, - sužvarbusiems šventės dalyviams žolininkės į rankas įduoda smilkstančios kadagio žievės su gintarais indelį. Tokie smilkalai – vaistai nuo slogos, kosulio ir blogų akių. Mat jei kas, linkėdamas blogo, nužiūri, kadagio dūmai blogas mintis į dausas nuneša.
„Uždėsi mėtą ant kadagio – kvepės motomis, gintarą – bus pirmieji vaistai ir nuo ausies sopės“, - pamokė farmacininkė-žolininkė Zenona Šimaitienė.
Muziejaus vaistinėlėje – žolių rinkiniai „trejos devynerios“, o ant dvaro pastatų sienos – išdžiovintos ramunėlės, mėtos, asiūkliai, dilgėlės, pienės ir varnalėšos.
„Pienių šaknys – vos ne panacėja nuo visokių negandų. Jų antpilas ir lieknina, ir šlakus valo, ir alergiją mažina, ir kepenis stiprina“, - senas receptų knygas kone mintinai mokanti šventės dalyvius mokė Jolanta Žemaitienė.
Pienės buvo karčios, karčios ir bus. Todėl, anot žolininkės Jolantos, iš jų salotas maišant, lapus pirmiausiai reikia nuplikyti. O arbatai tinka tik džiovintos pienių šaknys.
„Šaknų reikėjo prisikasti prieš savaitę kitą, kol pienės dar nežydėjo ir visų naudingųjų medžiagų į žiedus nesukrovė. Bet jos kasamos ir rudenį, tad – ne bėda “, - sakė J. Žemaitienė. Susmulkintas, išdžiovintas pienių šaknis reikia pavirti. Ir per dieną išgerti ne daugiau, kaip pusę stiklinės nuoviro. Nes tai – vaistai, kuriais, kaip ir bet kokiais kitais, nevalia piktnaudžiauti. O ir gydymo kursas negali būti ilgesnis nei dvi savaitės.
„Labai kartus užpilas, bet labai tinka tokiai šventei, kaip ši. Mat nuo peršalimo – tai pirma pagalba“, - rankoje stiklinį butelaitį su stanauninko (skėtinės marenikės) užpilu pavartė Z. Šimaitienė.
Per šonus - vytelėmis
„Prašome į palapinę“, - šelmiškai šypsodamasi, vanta rankoje mosuodamas kvietė Lietuviškos pirties bičiulių draugijos narys Romas Bagdonas.
Dvaro pirtininkų kiemelio šeimininkai – Lietuviškos pirties bičiulių draugija – Raudonėje atsuko laikrodį į XVII amžių. Vyrai surišo vantų ir iškūreno jurtoje įrengtą pirtį. Spėjama, kad panašias pirtis į keliones pasiimdavo ir mūsų didikai. Jose ir jėgas atgaudavo, ir nuodėmes nuplaudavo.
Tad ir pirtininkai nuvargusius šventės dalyvius vakarop ėmė kviesti, kad šie pasimėgautų geru garu. O prieš pirtį išmasažuodavo karklų vytelėmis.
Apie Jonines beržų vantoms rišti – pats tinkamiausias laikas. Šiuo metu šakelių viršūnėse esantys lapeliai dar nesubrendę, bet šventei pirtininkai jų surišo tam, kad garus pirtyje galėtų sujudinti. O į kai kurias vantas, skirtas vanoti, prismaigstė ir obelų, slyvų šakelių bei kuo įvairiausių, šiuo metu žydinčių žolynų.
„Svyruoklio beržo vanta nenuvanosi. Tačiau garų sukeltai šilumai sujudinti, garui žemyn nuleisti jos ypač tinka. Kaip ir klevų. O liepos – tai jau moteriškos vantos, minkštesnės “, - paprotino R. Bagdonas.
x x x
Šiųmetė Dvaro medžiokolės šventė yra dedikuota Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LKD) valdytojui, Raudonės pilies savininku, Jeronimui Krišpinui Kiršenšteinui. Valdant šiam didikui, prie pilies buvo įkurtas parkas ir žvėrynas.
Medžioklė LDK buvo svarbus valdovų ir didikų užsiėmimas ir viena didžiausių dvaro pramogų. Dažnai medžioklės ragas gaudė ir Raudonėje, kuri XVII a. buvo vieno įtakingiausių LDK pareigūnų J. K. Kiršenšteino rezidencija. Medžioklių būta daug ir įvairių. Medžiokliai ne tik žvėris vaikėsi, tad ir „Panemunių žiedų“ svečiai šeštadienį medžiojo įspūdžius, reginius, netikėtus susitikimus, o kartu – ir romantiškas pažintis.
