Per furšetą po oficialių kalbų svečiai kviečiami pasistiprinti prie ilgo stalo ir valgo stovėdami.
Furšeto rengėjai turi pasirūpinti, kad svečiams būtų ne tik skanu, bet ir patogu valgyti. O tai ne visada pavyksta. Mat furšetas kartais supainiojamas su švedišku stalu.
Anksčiau Lietuvoje labiau populiarus būdavo būtent švediškas stalas - griebk kiek nori, kraukis pilną lėkštę, sėsk prie stalo ir patogiai kirsk iki soties. Tokiuose pobūviuose vaišių būdavo gausu, stalai lūždavo nuo įvairiausių sočių valgių.
Ėmus rengti furšetus - stovimus pobūvius, ant stalų taip pat galėdavai aptikti net mėsos kepsnių, kuriuos iš inercijos įsidėjęs į lėkštę, nežinodavai, ką toliau daryti.
Paprastai kepsniai valgomi su šakute ir peiliu. O įveikti kepsnį stovint ir tik su vienu įrankiu - šakute yra neįmanoma.
Todėl pirmuosiuose furšetuose mūsų šalyje būdavo įprasta matyti, kaip ant delno laikydami lėkštę svečiai iš visų jėgų vien šakute mėgina atgnybti mėsos gabaliuką, kuris po didelių pastangų kartais lėkdavo ant grindų.
Tad furšetų rengėjai, matydami svečių pastangas, ėmė labiau gilintis į tokio pobūvio tradicijas, ir sotūs karšti patiekalai ėmė dingti, o juos pakeitė šalti ir karšti užkandžiai.
Vis dėlto kai kuriuose furšetuose dar liko įvairių salotų - jų prisidėję svečiai vargsta mėgindami jas suvalgyti naudodami vien šakutę.
Šitaip valgant bandymas dar ir užsigerti taip pat tampa problema. Kaip laikyti dar ir taurę su gėrimu?
Ne kažin kiek gelbsti ir originalus išradimas - ant lėkštės krašto tvirtinamos savotiškos žnyplės, į kurias galima įstatyti taurę su gėrimu.
Tačiau kai viena ranka laikai pasunkėjusią lėkštę, darbuotis šakute - dar sudėtingiau.
Tad svečiams patogiausi yra tokie furšetai, kur ant stalų - vieno kąsnio užkandžiai, kuriuos patogu įsidėti į burną, o užkandus - ir užgerti.
Ne paslaptis, kad ne tik furšetų rengėjai kartais prašauna pro šalį. Svečių kultūra taip pat nusipelno kritikos. Mat baimė, kad patiekalų niekas nepapildys, furšetus kartais paverčia savotišku stalo šturmu.
Labiausiai patyrę furšetų dalyviai, su lėkštėmis prasibrovę prie stalo, sugeba akimirksniu įvertinti patiekalus, pasistumdę pečiais pasiekti brangesnį delikatesą ir jo į savo lėkštę prikrauti su kaupu. Turbūt mano, kad antrą kartą atėję prie stalo gali neberasti raudonųjų ar dar brangesnių juodųjų ikrų.
Vis dėlto tokių išrankių ir išalkusių svečių pastebimai mažėja. Daugiau atsiranda tokių, kuriems vaišės nėra galimybė prisivalgyti už visą dieną, o ant valgiais nukrautų stalų jie stengiasi palikti vaišių ir kitiems.
Neseniai teko dalyvauti puikiame furšete Švedijoje, Simrishamne vykusioje Obuolių šventėje. Jai pasibaigus miestelio valdžia surengė furšetą beveik tūkstančiui žmonių didžiulėje palapinėje, į kurią bilietus galėjo nusipirkti visi šventės svečiai.
Paskelbus metą užkandžiams nekilo jokios panikos. Švedai ramiai išsirikiavo į ilgą eilę. Ši lėtai slinko palei stalą, o žmonės ramiai galėjo išsirinkti norimą valgį.
Iš pradžių dar nesuvokęs, kodėl švedai susispietę stoviniuoja prie vieno stalo galo, kai prie kito yra tuščia, nuėjau ten ir vienui vienas ėmiau rinktis valgius.
Susivokiau tik tada, kai iš kitos pusės prie manęs priartėjo švedų eilutė.
Išvydau į mane nukreiptus priekaištingus žvilgsnius. Tuomet ir supratau, kad neskubėdami prie stalo ir patiekalus rinkdamiesi bendroje eilėje švedai rodo pagarbą ne tik kitiems furšeto dalyviams, bet ir sau. Juk taip galima ramiai įsidėti į lėkštę to, ko nori, nes apeini visą stalą. Be to, niekas tavęs iš abiejų pusių nestumdo.
Susidūręs su švedų žvilgsniais kaltai nuleidau akis. Antrą kartą jau stojau į eilės galą. Nuo šiol neskubėsiu.
„Stilius“
