Ištarus šį bendrinį lietuvių kalbos žodį, visi žinojo, apie ką kalbama. Širdys suplazdėdavo tankiau, o akyse užsižiebdavo sektantiško fanatizmo liepsna.
Kai reikalas iš kriminalinio buvo pabandytas padaryti politiniu, iškilo natūralus klausimas, daugybę kartų retoriškai atkartotas viešose rinkiminėse polemikose: o kodėl jums rūpi tik ta viena mergaitė? Kokia jūsų ideologija? Jeigu pretenduojate būti politikais, gal pabandykite ginti visus vaikus, spręsti visai visuomenei aktualias problemas.
Tačiau kol „mergaitė“ tinkamai atliko vėliavos funkcijas, tai atrodė nelabai aktualu. Kad ir ką sakytum, „mergaitės“ tema varguomenės minią įkaitindavo labiau.
Bet šiandien padėtis pasikeitusi. „Mergaitė“ dingusi iš akiračio, vis daugiau buvusių šalininkų supranta, kad jos tema buvo nešvariai eskaluojama, o čia galų gale į krūmus dėjo ir pati religinio kulto dvasinė vadovė „teta“.
Ką daryti be vado ir be vėliavos likusiai grupei? Žinoma, ieškoti naujos vėliavos, nes išsiskirstyti pernelyg nesinori, dar apims tuštuma grįžus prie tegul ir nuosavo, bet nykaus gyvenimo. Nagai niežti, kaip norisi kovoti – jie jau patyrė, kad tik per tai įmanoma pasijusti reikšmingais. O dar tie suvargę paraščių politikai – kaipgi jie be vėliavos ir be bandos?
Šiandien dažnam varguomenės atstovui akys sektantiška ugnimi sužiba jau nebe nuo lietuviško bendrinio žodžio „mergaitė“. Įmantrus lotyniškas žodžių junginys „juvenalinė justicija“ skamba taip įspūdingai, kad net užima kvapą. Ir kokiu protingu galima pasijausti, išmokus pasakyti ir parašyti tokius žodžius! Tai – nauja vėliava, naujasis kovos tikslas, tiksliau – priešas. Bet istorija rodo, kad priešai sutelkia netgi labiau, nei pozityvūs tikslai.
„Neleisime atimti mūsų vaikų!“ Tai iš pažiūros skamba priešingai, nei „Neleisime mamai atiduoti mergaitės!“. Bet šis šūkis sutelkia daugmaž tą pačią auditoriją. Konservatyvokų įbaugintų lengvai sukurstomų žmonių, kuriems jų asmeninis gyvenimas pernelyg pilkas, kad atrodytų verta jam skirti dėmesį. Dažnas vaikus jau užauginęs ar jų niekada neturėjęs – pavyzdžiui, dėl to, kad neleidžia dvasininko įžadai.
Varguomenei siaubą varo mintis, kad valdžia gali uždrausti smurtauti prieš vaikus. „Ką, nebegalėsiu trinktelėti savo, nuosavam vaikui?“ „Kaip įmanoma užauginti vaiką, nė karto jam nepliaukštelėjus?“ - pasibaisėję klausia jie ir, remdamiesi dviem ar trimis, bet labai jau įspūdį darančiomis užsienyje nutikusiomis kuriozinėmis istorijomis, kuria naujo stiliaus liaudiškas šiurpes.
Jos skamba taip - vaikas pasakys darželyje, jog tėtis mušė, ir vaiką atims. Kad vaikui liepsi išnešti šiukšles, ir jį atims. Kad vaikas žaisdamas užsistatys mėlynę, ir jį atims. Kad nenupirksi vaikui brangių batų, ir jį atims. Kad du vaikai turės tik vieną kambarį, ir juos abu atims.
O atimtus atiduos įvaikinti jau seniai nagus išskėtusiems ir laukiantiems suinteresuotiems asmenims. Ne, šįkart turbūt jau nebe pedofilų klanui – net ir varguomenei jo idėja jau neatrodo tokia įtikinama. Atiduos auginti gėjams ir lesbietėms! Ir visai nesvarbu, kad tie vargšeliai net bendro ūkio negali įteisinti, kad nepavykus gyvenimui skirdamiesi galėtų teisiškai pasidalinti bendrai užgyventą turtą, tai ką ten kalbėti apie šeimą, o juolab vaikų globą.
Nesvarbu, kad gėjai vaikų neįsivaikins – svarbu, kad mes kovosime, kad jie neįsivaikintų. Kova su vėjo malūnais labai panaši, kaip po „mergaitės“ vėliava, kai buvo kovojama su „pedofilų klanu“, kurio egzistavimo klausimas buvo kur kas mažiau įdomus.
Taigi, visi vergai nužemintieji, kilkite į kovą už savo prigimtinę teisę mušti vaikus, kaip kad jus mušė jūsų tėvai, kurių dėka užaugote tokie, kokie esate dabar. Jeigu vaikai nebus mušami – pražus mūsų tautos savastis.
Kovokite už teisę mėlynanosiui vyrui nekliudomai švaistytis šeimoje kumščiais vien dėl to, kad jis vyras, net jeigu jis gyvena iš bedarbio pašalpos. Prieš ką gi daugiau jis pasijus galingas, jeigu ne prieš vaiką, nuosavą, ne svetimą? Jeigu atimsite iš budulio teisę mušti vaikus – sunaikinsite budulį, kaip jis tuomet perduos iš kartos į kartą einančias varguomenės vertybes?
Jeigu jūsų vaikai užaugs ne tokie, kaip jūs – šitai išties bus tikra tragedija...
