Su didžiosios kaimynės pagalba ar be jos, Lietuvos „aktyvistų“ rankomis sužlugdžius LEO, Kremlius aprimo, bet nenusiramino. Nelaukiant, kol Lietuva atsipeikės padariusi strateginę klaidą, Rusija paskelbė statysianti savo atominę elektrinę Kaliningrade.
Gal toks skubotas sprendimas nepatiko ir iki šiol kelia abejonių Rusijos energetikos specialistams, bet V. Putinui, tuomečiam Rusijos vyriausybės vadovui, žūtbūt reikėjo perimti energetinės politikos „Baltijos regione“ vadžias į savo rankas.
D. Grybauskaitei prezidentinės karjeros pradžioje neatsargiai paskelbus skeptišką požiūrį į atominę energetiką, Rusija pareiškė remsianti ir atominės elektrinės statybą Astrave, Baltarusijoje. A. Kubiliaus koalicinei Vyriausybei jau po mūšio vėl pradėjus mosuoti kumščiais, Rusija ėmėsi intensyviai dirbti su galimais naujos Ignalinos AE investuotojais. Pietų Korėja pasitraukė.
Nei Rusijos žvalgyba, nei diplomatai veltui duonos nevalgo. Ko nepajėgia diplomatai, darbą padaro įtakos agentai. Iškilus problemai, didžiosios valstybės juos naudoja plačiai. Gindamosios nuo įtakos agentų kai kurios valstybės net priima specialius įstatymus.
Pavyzdžiui, JAV jau daugiau nei septynis dešimtmečius egzistuoja įstatymas apie privalomą įtakos agentų užsiregistravimą. Būtent pagal šį įstatymą, o ne už šnipinėjimą, iš JAV buvo išvaryta V. Putino išreklamuota A. Čapman. Lietuvoje įtakos agentai košia valstybės politinį orą be jokių kliūčių. Gerai, kad apie tai jau atvirai pradėjo skelbti saugumo departamentas.
Neigiamas referendumas dėl naujos atominės Lietuvoje yra dovana Rusijai. Ir labai didelė kliūtis deryboms su bet kuria kita valstybe, galima projekto partnere. Atvirai kalbant, jei nebus organizuotas dar vienas, jau privalomasis referendumas, naujos atominės statybos problemos neišspręs jokia Vyriausybė.
Beje, metinėje ataskaitoje D. Grybauskaitė taip pat nepasakė, kad ji yra už naują AE. Dviprasmiški valstybės vadovų pasisakymai dažniausiai ir yra patogiausia įtakos agentų veikimo erdvė. Organizuotą informaciją galima nukreipti įvairiomis kryptimis. Šį kartą metiniame prezidentės pranešime dviprasmybių nedaug, ir net atvirkščia – apie išorines ir vidines grėsmes kalbama kur kas atviriau nei anksčiau.
Tačiau lazda turi du galus, antra medalio pusė egzistuoja ir šitame viešame prezidentės savo pozicijos pristatyme. Žvalgybos klasika moko stengtis į save pažvelgti priešo akimis. Ką suinteresuotos valstybės žvalgas pamatytų prezidentės metinėje ataskaitoje?
Pirmas klausimas, kuris kyla žvalgui analitikui: ar tai yra asmeninė prezidentės nuomonė, ar bendra valstybės pozicija? Didžioji dalis dabar esančių valdžioje komentuodami prezidentės pranešimą pabrėžė, kad jis įdomus, bet nė vienas nepasakė, jog tai ir jo, o juo labiau – koalicijos, pozicija.
Žvalgui aišku, kad tai, kas skelbiama ir tarptautinei visuomenei, tarp prezidentės ir koalicijos nėra iš anksto derinama ir aptariama. Politinį pritarimą prezidentės mintims išsakė opozicija. Ir ne pirmą kartą. Žvalgybinė išvada labai paprasta: prezidentavimo pradžioje rodžiusi kitokius, palankesnius ženklus santykiuose su Rusija, nekalbant jau apie Baltarusiją, D. Grybauskaitė pamažu gręžiasi į dešiniųjų stovyklą, kur jau seniai parašyti „vadovėliai“, kaip pasipriešinti Rusijai.
Savaime suprantama, tokią prezidentės kelionę į artimiausią magnetinį lauką lemia būsimi kitų metų prezidento rinkimai, nes tik TS- LKD aiškiai pasakė, ką juose rems. Tačiau tokiai išvadai suformuluoti nereikia didelių analitinių gebėjimų, tikram žvalgui svarbu kas kita: kokio gylio griovys yra tarp prezidentės ir dabartinės valdžios koalicijos. Nesutarimų tarp Vyriausybės ir prezidentės matavimai daromi ne iš smalsumo.
Dabartinė Rusijos valdžia neturi pakankamai pinigų intensyviai tęsti Kaliningrado atominės elektrinės statybas. Bet gal galima organizuoti, kad ir Lietuva nieko nedarytų? Lietuvos Vyriausybės galutinio atsakymo dėl naujos lietuviškos atominės ateities atidėliojimai Rusijai teikia vilties, kad to neįvyks mažiausiai iki būsimų Lietuvos prezidento rinkimų. O per tą laiką bus galima pagalvoti ir apie sau palankesnį kandidatą į Lietuvos prezidentus. Rusija taip darė, nors ir ne visada sėkmingai, per visus prezidento rinkimus Lietuvoje.
Žvalgyba nėra viktorina. Tai sunkus ir delikatus darbas, reikalaujantis ne tik pastebėti, bet ir išnaudoti kiekvieną smulkmeną ar neapdairumą. Didelė prezidentės metinio pranešimo klaida yra epizodas dėl tautinės kalbos. Negatyvios užuominos aukštu valstybiniu lygiu Lenkijos atžvilgiu Rusijos nebus praleistos pro ausis. Pakanka įtakos agentams Varšuvoje suregzti keletą šia tema emocingų straipsnių, sukelti tautinių jausmų bangeles Lietuvoje ir strateginiuose nepriklausomos energetikos planuose, kur be bendradarbiavimo neįmanoma žengti nė žingsnio, be didelių pastangų atsiras naujas stabdys.
Metiniai prezidento pranešimai yra ne literatūriniai kūriniai, bet dokumentai apie didžiąją valstybės vidaus ir užsienio politiką. Jame turi būti apgalvotas kiekvienas žodis. D. Grybauskaitė teisingai atskleidė grėsmes strateginiuose projektuose, bet kartu leido suprasti, kad Lietuvos valdžia nėra vieninga, o ji pati yra tarsi nuošalyje. Tokia pozicija dar plačiau atveria vartus nedraugiškiems kitų valstybių interesams.