Elegantiška, tačiau nieko nauja? Būtent todėl dalis svečių gražųjį voką gali pasidėti į šoną: „Jei tą vakarą nebus nieko geresnio, gal ir užsuksime.”
Iš tiesų dabar vakarėlių, priėmimų ir pokylių karuselė vėl taip įsisuka, kad galėtum švęsti ir švęsti, jei tik nereikėtų dar ir dirbti. Jų daug ne tik todėl, kad vasara.
Privačios ir valstybinės įmonės, prekybos centrai ir maži salonai, restoranai, klubai, taip pat privatūs asmenys, kelerius metus gyvenę susiveržę diržus ir taupę, pastaruoju metu juos atlaisvino.
„Vaje, kaip man atsibodo tie vakarėliai”, – dūsauja ponios ir panelės, o iš tiesų tyliai skuba užsirašyti pas kirpėjas, manikiūro ir makiažo meistres. (Dar taip dūsauja ir tos, kurios kvietimų nesulaukia.)
Taip, tas pasiruošimo procesas atima laiko ir gali varginti, bet jei pobūvis ar vakarėlis geras, vargai atsiperka su kaupu (vaišės – ne svarbiausia!).
Tad reikėtų sakyti „valio” daugėjančioms šventėms, užuot tauškus, kad tai tuštybių mugė ir laiko švaistymas. Juk žmogui šventės būtinos kaip ir duona kasdieninė. Kiek galima niurzgėti ir dejuoti, geriau pakelti taurę vyno ir bet trumpam užsukti pagerbti šeimininko.
Geri vakarėliai ne tik praskaidrina gyvenimą. Per juos gali ir save parodyti, ir į kitus paspoksoti, susitikti seniai nematytų pažįstamų, užmegzti naujų pažinčių, pasisemti gerų emocijų. Jų ne-trūks, jei renginys pavykęs ir nuoširdus.
Juk ne paslaptis, kad būna ir tokių vakarėlių, kur svečiai paslapčia žvilgčioja į laikrodžius, kur tvanku ne tik nuo vasaros kaitros, bet ir nuo renginio vedėjo raginimų linksmintis ir prėskų jo pokštų.
Koks vakarėlis būna vykęs? Manau, toks, kuriame yra renginio siela – išskirtinis žmogus ar žmonės, susitikimas su kuriais įsimins ilgam.
Neseniai teko lankytis keliuose tokiuose renginiuose. Vienas jų vyko Kazickų rūmuose Vilniaus senamiestyje. Taip, ten prabanga, viskas tviska, bet juk mes irgi jau daug ko regėję, daug keliavę. Tad vakaro ašis buvo kita.
Tai pats rūmų šeimininkas Juozas Kazickas (95 m.). Nors šiuo metu jis gyvena anapus Atlanto ir renginyje fiziškai nedalyvavo, buvo juste juntamas, matomas ir girdimas.
Kreipdamasis į svečius iš kino ekrano verslininkas visus užkrėtė savo optimizmu. Ne vienas svečias dar ilgai prisimins jo išsakytas mintis, pavyzdžiui, kad atsikėlęs ryte J.Kazickas turi tik du pasirinkimus – būti geros arba blogos nuotaikos, tad renkasi pirmąjį.
Vienas vakaro dalyvių papasakojo, kaip paslydęs ir susilaužęs koją šis garbaus amžiaus išeivijos lietuvis ne skundėsi ir dejavo, o džiaugėsi išsaugojęs gero vyno butelį, kurį nešėsi rankoje.
Turbūt dauguma šio elegantiško renginio (tai buvo J.Kazicko prisiminimų knygos pristatymas) svečių mintyse pagalvojo: „Kaip man sulaukti tiek metų, išlikti tokiam optimistui ir išsaugoti tokį skaidrų protą?” Taigi vakaras buvo dar ir įkvepiantis – vertė susimąstyti, o galbūt ir keisti savo įpročius.
Kito renginio, vykusio jaukioje „Vartų” galerijoje, siela buvo lietuviškasis Luciano Pavarotti – operos solistas Virgilijus Noreika.
Labdaringam koncertui jaukų ir kartu linksmą toną davė jo vedėjas – Vilniaus rotušės ceremonimeistras Saulius Pilinkus. Savo santūriai emocinga, teatrališka kalba jis privertė publiką pamiršti dienos darbus ir palydėjo į malonių emocijų vakarą.
Renginio kulminacija tapo jau retokai koncertuojančio V.Noreikos pasirodymas. Atmosfera galerijoje įkaito, o maestro nuo publikos plojimų buvo toks patenkintas ir atsipalaidavęs, kad dainos liejosi laisvai, tarsi iš jaunuolio lūpų. Smagu buvo ir jam, ir svečiams, ir galerijos šeimininkei Nidai Rutkienei.
Iš tokių vakarėlių, kaip teko pastebėti, svečiai neskuba kuo greičiau dingti (nebent reikia dar į kitą). O kai kurie mielai jį pratęsia ir pakylėti dalijasi įspūdžiais.
Tad kai kitą kartą gausite dailų voką ir tingėsite kasdienius apdarus keisti į šventinius, neskubėkite kvietimo atidėti į šalį. Galbūt ten jūsų laukia įkvepiantis susitikimas.
„Stilius“
