Buvo svarstomas rezoliucijos projektas dėl Rusijoje įstatymu įtvirtinto ne stačiatikių konfesijos religinių organizacijų diskriminavimo. Kadangi šitokios rezoliucijos užmanymas buvo Seimo narių atmestas balsavimo metu, tai neužgimusio kūdikio perspektyvų čia ir neaptarinėsime. Pažvelkime į bandymą apibrėžti Lietuvos statusą niekinančia gaidele, priskiriant ją kažkokiam nekonvenciniam nykštukinių valstybių padaliniui.
Sakote, kad minėtas ponas tik konstatavo faktą, jog Lietuvą tiek savo plotu, tiek gyventojų skaičiumi yra nedidelė Europos šalis, esą tai kartas nuo karto pravartu būtų prisiminti mūsų populiacijos žmonėms, mėgstantiems, reikia to ar nereikia, be saiko pūstis.
Tačiau pabandykime drauge įsivaizduoti tai, ar pacituotas oratorius liktų dabar patenkintas, jeigu jį pavadintume ponu su nykštukinėmis smegenimis. Dar daugiau, - neįmanoma iš principo įsivaizduoti, jog taip ar panašiai kažkas galėtų vograuti apie savo šalį, tarkime, dešimt kartų mažesnės už Lietuvą gyventojų skaičiumi Islandijos parlamente, Altingo rūmuose.
Kad būtų dar įdomiau, pastebėkite, kad vaizduotė būtinai užlūžta, neišneša, kai pabandai įsivaizduoti, jog tokios išminties perlais kažkas būtų galėjęs dalintis Altinge, seniausiame pasaulio parlamente, kai Islandija pirmoji ryžosi pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, - nepabūgusi grasinančių Rusijos mimikų.
Kaip sako garsus rusakalbis poetas, Lietuva dėl savo kompaktiškumo yra patogi gyventi Vidurio Europos šalis. Kaip atrodo, daugelis iš mūsų iš tiesų nejaučia jokio diskomforto dėl to, jog, bėgant amžiams, Lietuva prarado neaprėpiamos imperijos „nuo jūros iki jūros“ statusą, sugrįžusi į savo etnografinių ištakų ribas arba, kaip sakoma, nutūpusi prie šaknų.
Taigi ir čia ryžausi kalbėti vedamas ne tiek romantinio patriotizmo jausmų pertekliaus ar nesuvaldyto noro moralizuoti, pamokslauti, kažką sugėdyti, kiek jausdamas pareigą atkreipti dėmesį į tai, kad forsuotai apie Lietuvos mažumo įsisąmoninimą kaip išminties konstantą dažniausiai Seime (o ir kitur) byloja gigantomaniškų užmojų užvaldyti resursus savo asmeninei naudai žmonės, taigi būtinai dėl savo interesų abejotino švarumo gremėzdiškumo ten ar šen prasikišantis toks štai herojus, išminčius.
Skaitytojas be jokio pasufleravimo nesunkiai pastebės kažką panašaus į dėsnio pavidalo tendenciją, jog tarp didžiojo lovio paieškos entuziazmo ir nusižeminimo prieš Rusiją yra būtinas priežastinis ryšys.
Tačiau, skaitytojau, nepaskubėk, nemoralizuok ir tu, nebandyk įpiršti savo išankstinės nuomonės, o tik dar kartą perklausk: titanas ar liliputas jis pats yra?
