Minėjimas prasidėjo Šv. Mišiomis, kunigo kapo lankymu Petrašiūnų kapinėse, o vakare draugai susirinko gamtos prieglobstyje esančiame klube, kuriame jėgas atgaudavo ir R. Mikutavičius.
Tarp garbingiausių vakaro svečių buvo kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus.
— Praėjo nedaug metų, tačiau galima pamanyti, kad jaunoji karta nieko nežino apie R. Mikutavičių? — lrytas.lt paklausė V. Adamkaus.
— Ne tik jaunoji karta. Man keista, kad išvis nieko negirdžiu apie kunigą R. Mikutavičių. Kaskart po Lietuvą sudrebinančios tragedijos apie ją kalbama porą mėnesių, o vėliau viskas užmirštama.
Gerai, kad dalis kunigo bičiulių jį prisimena. R. Mikutavičiaus žvilgsnio, požiūrio į gyvenimą dabar labai trūksta. Gerokai didesniu greičiu judėtume į priekį turėdami savo gretose tokį žmogų.
R. Mikutavičiaus posakis „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ — savotiškas įspėjimas tautai. Ne valdininkų sukurtos programos, o pagarba žmogui sugrąžins tuos, kurie dabar išvykę svetur.
Negaliu vertinti R. Mikutavičiaus kaip dvasiškio ar poeto, nes šiose srityse man trūksta kompetencijos. Apie kunigą galiu kalbėti tik kaip apie žmogų, kuriam rūpėjo artimas žmogus, tautos ateitis, mūsų vertybės.
— Kokie ryškiausi prisiminimai apie kunigą R. Mikutavičių išliko atmintyje?
— Aštuntajame dešimtmetyje lankydamasis Kaune užsukau į Vytauto bažnyčią. Prie altoriaus išvydau darbo drabužiais apsivilkusį žmogų, kuris maišė cementą, dėliojo plytas. Pamaniau, kad dirba statybininkas ir tik priėjęs arčiau supratau, kad tai buvo kunigas R. Mikutavičius.
Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią tais laikais taip pat matydavau apstatytą pastoliais, o atvykęs po poros metų negalėjau jos atpažinti. Tik R. Mikutavičiaus pastangomis maldos namai buvo suremontuoti.
— Kodėl kunigas R. Mikutavičius buvo prieštaringai vertinamas visuomenėje?
— Žinojau apie jo pomėgį kolekcionuoti meno dirbinius. Galbūt kunigas tokiu būdu siekė juos išsaugoti? Jam pavyko tikrai sukaupti įspūdingą kolekciją. Tai sukėlė žmonių pavydą ir galiausiai tapo jo mirties priežastimi.
Apie kunigo versliškąją pusę negaliu kalbėti, nes nežinau, kaip jis tvarkė savo finansinius reikalus.
— Kaip siūlytumėte prasmingai įamžinti iškilaus dvasininko atminimą?
— R. Mikutavičių būtina priartinti prie jaunosios kartos. Vienas būdų pasiekti šį tikslą — kuriame nors universitete keliems studentams įsteigti jo vardo stipendiją. Tai būtų gražus kunigo vardo įamžinimas ir paskatinimas jaunajai kartai atidžiau pažvelgti į šio žmogaus gyvenimą.
