Gyventume šiandien ne tik su politizuotomis struktūromis, prezidentine ir parlamentine institucijomis, bet ir senus įdomius laikus menančia karalių pasaka. Gal tuomet nereikėtų ir šalies įvaizdžio su žiburiu ieškoti ar dirbtinai kurti.
Pastarosiomis dienomis visai Jungtinei Karalystei budint prie trečiojo eilėje karališkosios karūnos paveldėtojo lopšio ir visam pasauliui tai smalsiai stebint, visokių minčių kyla.
Beveik tuo pat metu plačiai nuskambėjo žinia apie Belgijos karaliaus atsistatydinimą ir valstybės valdymo perdavimą sūnui.
O prisiminus ne taip jau seniai vykusių princo Wiliamo ir Kate Middleton vestuvių irgi pasaulinio masto kampaniją, net pavydu. Tiek dėmesio sulaukia, tiek reklamos pritraukia, tiek neabejotinai valstybę praturtinančios naujos pridėtinės vertės sukuria retas reiškinys.
Žinoma, nereikia turėti iliuzijų, kad Lietuvos karališkosios šeimos, jeigu tokią turėtume, atžalos gimimo lauktų visas pasaulis, o šalis iš to ypatingai pasipelnytų. Tačiau bent jau Europai kurį laiką tikrai būtume įdomesni. Jau nekalbant apie tai, kad panašūs dalykai žmones jaudina, primena tautos istoriją, vienija, daro pilietiškesniais ir tiesiog geresniais.
Teigiama, kad netgi nusikaltimų tokių visuotinų švenčių metu padaroma mažiau nei per bet kokius įstatymus leidžiančios ir juos vykdančios valdžios rinkimus.
Sakysite – visiška tuštybė. Ir dar nemažai valstybei kainuojanti, nes karališkos šeimos yra išlaikomos iš jos iždo. Tiesa, bet tiesa yra ir tai, kad monarchai sukuria ir papildomų galimybių užsidirbti savo šalies įvairiausių sričių verslininkams, žiniasklaidai, o per reklamą ir valstybinėms bei religinėms struktūroms.
Ir netiesa, kad suaugusiesiems nereikia pasakų. Dar ir kaip reikia, kai pavargstama nuo politikos, aukštųjų technologijų, ekonominių ir finansinių problemų, popkultūros ir pilkos kasdienybės.
Juo labiau, kad tų pasakų suaugusiesiems herojai – karaliai, kunigaikščiai, princai ir princesės – ne išgalvoti melodraminių serialų herojai, o realūs žmonės, mūsų amžininkai. Na ir kas, kad šiek tiek įstrigę laike, kas, kad neišvengia pigių skandalų, intrigų ir nuopuolių. Jie – gyvi moderniosios istorijos atspindžiai ir liudininkai.
Esu tikra, kad būsiu suniekinta ir išvadinta naivia fantazuotoja. Istorinis šansas turėti karališkąją šeimą – seniai prarastas. Tačiau daugybę prarastų dalykų, labai norint ir labai pasistengus, pavyksta susigrąžinti. Svarbiausia – idėja, vizija, projektas ir geras verslo planas. O pastarieji neretai gimsta iš keisčiausių fantazijų, kurių autorių ilgainiui niekas nė neprisimena.
