Mes ir mūsų vaikai esame benamiai. Ta prasme, kad neturime vaikystės namų – su palėpėmis, pilnomis senų apdulkėjusių daiktų, menančių ne tik mūsų tėvų jaunystę, bet ir senelių, prosenelių buvimą. Manau, kad tai gali būti dar viena priežastis, kodėl lietuviai taip gausiai visais laikais emigruodavo. Anos emigracijos kartos buvo susijusios su siekiu užsidirbti pinigų ir grįžti į Lietuvą, nusipirkti žemių ir saugiai ūkininkauti. Aišku, ir kurti namus kelioms kartoms – su meile, su palėpėmis, su giminės istorija. Nemažai lietuvių taip ir padarė, grįžo su pinigais ir sutvėrė ūkius.
Bet neilgam – nušvito Stalino saulė, kurią paslaugiai parvežė dabar keiksnojami lietuviai, ir neliko nei namų, anei žemių. Netgi daugelio bažnyčių, kurios tapo kolūkių arklidėmis, sandėliais. Nuvaryti nuo žemės lietuviai liko be savo vietos. Kai neturi savo vietos, koks skirtumas, kur tau būti – Amerikoje, Vokietijoje, gal net Australijoje. Tuo labiau nebesvarbu, kai bėgi nuo bolševikų ir fizinio susidorojimo.
O bėgti dabar – dar paprasčiau. Dabar žmonės bėga ne nuo kažko, o paskui ką – paskui pinigą ir visus jo teikiamus malonumus, galimybes, pranašumus. Nes pinigai yra gėris ir galimybės. Aišku, ne tuomet, kai pinigams nepasirengę bėdžiai, o ypač pageriantys, laimi, pavyzdžiui, milijoną. Tuomet pinigai labai lengvai išslysta. Taigi pabėga žmonės ir neskuba grįžti, o neretai svetur ir įsikuria visam likusiam gyvenimui. Nes nėra namų, kurie būtų senas giminės namas, kuriame būtų tavo šaknys.
Pateisinu visus namus su pižoniškais bokšteliais. Tokių naujieji lietuviai ir banditai su kontrabandininkais, dar koks vienas kitas tiesiog norintis gražių namų pilietis pristatė kone kiekvienoje gražesnėje Lietuvos vietoje, netgi sodininkų bendrijose. Visai gali būti, kad tai buvo nesąmoningas noras atstatyti tai, kas prarasta – didelius kelių kartų namus, kuriuose renkasi visa giminė. Nes ką vienai šeimai veikti name su penkiolika kambarių?
Tačiau šiais laikais turėti namus nebėra taip naudinga, būtina. Priešingai, tai neretai tampa girnapuse, trukdančia siekti savo svajonės, ieškoti savo kelio. Teko ne sykį diskutuoti su dabartiniu Pramonininkų konfederacijos prezidentu Robertu Dargiu apie jaunimą ir būstą.
Gal ir nieko blogo, kad jaunimas seka tėvų pėdomis ir baigę mokslus lenda į bankų kišenę, skolinasi pinigų pirmajam būstui - nuosavam. Banko, ekonominės situacijos ir tiesiog likimo įkaitas tampa dvidešimčiai, trisdešimtmečiai metų. Gerai, jeigu jaunieji randa darbą ten, kur nusipirko butą ir savo gyvenimą, bent jau didžiąją jo dalį sieja su tuo miestu.
O jeigu gauna viliojantį darbo pasiūlymą kitame mieste, kitoje šalyje? Ką tuomet daryti su butu, įsigytu už skolas?
Todėl R. Dargis, nors ir sukūręs nekilnojamojo turto verslą, sako, kad pirmiausia reikia investuoti į mokslus. Tai teikia pridėtinę vertę. Būsto reikia, nes menkas malonumas trintis pas tėvus iki trisdešimtmečio.
Būsto problemas, ne tik jaunų žmonių, bet ir vyresnio amžiaus vienišių, kurie nenori arba neįstengia įsigyti buto, išspręstų nuomojamas butas. Bet ne iš vadinamosios bobutės ar kito privatininko. Pasaulyje sukurta ir plačiai išplėtota nuomojamo būsto rinka. Lietuvos nekilnojamojo turto ir statybų verslas yra pasirengęs tokiam žingsniui.
Lietuvoje, kur laikoma, kad svarbu pastatyti namą, pasodinti medį ir pagimdyti sūnų, toks žingsnis būtų revoliucinis. Tačiau metas atėjo. Tą lyg ir suvokia Seime viena kitą keičiančios įvairios politinės jėgos, tačiau vadinamosios politinės valios vis nėra. Tiesiog reikia įstatymų, kurie nuomojamo būsto rinkoje sukurtų vienodas konkurencines sąlygas.
Man taip pat nelabai aišku, bet Pramonininkų konfederacijos prezidentas R. Dargis ir kiti statybų bei nekilnojamojo turto verslo atstovai tvirtina, kad nesant įstatymų jiems sudėtinga konkuruoti su privačiais asmenimis, kurie pinigus, užuot laikę juos bankuose, investuoja į nekilnojamąjį turtą ir jį nuomoja. Mokesčių jokių, o rizika menka.
Mano galva, esama dar vienos problemos. Tai atlyginimas, kuris leistų be didelės įtampos nuomotis butą. Jau vieša paslaptis, kad daugelis žmonių iš Lietuvos laimės ieškoti svetur važiuoja ne dėl to, kad nėra darbo. Jie važiuoja didesnio, oraus atlyginimo. Tiesa, verslas apie tai dar nekalba. Jie tik bėdoja, kad neranda arba jau sunkiai beranda kvalifikuotų specialistų. Tačiau nesako, kad nori kvalifikuoto, gebančio tinkamai atlikti savo darbą, net kalbančio keliomis užsienio kalbomis specialisto už valytojos atlyginimą.
Taigi namai yra keleriopa problema. Namai yra geidžiami, kad į juos galėtum grįžti pats, kad į juos norėtų grįžti vaikai su savo vaikais. Tačiau jie tampa sunkia našta, kai įsigyjami ne už savo uždirbtus, jau turimus pinigus, o už būsimą atlyginimą. Betgi gerai apmokamo darbo niekas niekam visam gyvenimui negarantuoja. Namai tampa problema ir tuomet, kai tenka rinktis tarp investicijos į mokslą ir būstą.
Atrodo, kad atėjo laikas lietuviams tapti šiek tiek kosmopolitiškesniais ir pamiršti nuo mažumės girdėtą priesaką apie būtinybę įgyvendinti kone šventa tapusią trejybę apie namą, medį ir sūnų. Ir atėjo laikas investuoti į mokslą, o ne į būstą.
Tik kaip lietuvis ims ir prisipažins, kad būstas, kuriame jis gyvena, yra nuomojamas? Taigi požiūris ir tradicijos taip pat yra nemenka problema. Bet ateina kita karta. Ir viltis, kad bus kitaip.
