Kultūros sostinė – vėjais leidžiami pinigai?

Ateinančiais metais Lietuvos kultūros sostinė bus Panevėžys. Kaunas to norėtų 2018 m. Ir jo užmojai didesni - 2022 m. sužibėti kaip vienam iš dviejų Europos kultūros centrų. Tačiau vis plačiau sklando nuomonė, kad tai nelabai kam reikalinga ir nedaug realios naudos kultūrai bei turizmui duodanti, o tik brangiai kainuojanti atrakcija.

Daugiau nuotraukų (1)

Liuda Jonušienė

Aug 16, 2013, 3:33 PM, atnaujinta Mar 1, 2018, 10:12 PM

Kai kam tai atrodo kaip savotiška valdžios duoklė vargšės periferijos ambicijoms patenkinti. Dar kiti sako, kad taip tik sutrikdomi natūralūs ten vykstantys kūrybiniai procesai, nes atsiranda daug pompastikos, paviršutiniškumo, eklektikos. Kultūros darbuotojai ir menininkai jaučiasi kaip per kalėdinį išpardavimą didžiuliame prekybos centre. Skirtumas tik toks, kad Kalėdos trunka keletą savaičių, o ne visus metus.

Ar daugelis mūsų prisimename, kas šiais metais yra kultūros sostinė Lietuvoje? O Europoje? Tad ir kyla klausimas: kas tai – motyvuotas bendruomenės poreikis ar tik kultūrininkų sugalvotas būdas įsisavinti kažkuriam vienam miestui ar miesteliui tarsi iš dangaus nukritusius šimtą tūkstančių litų – tiek ta proga atseikėjama iš Kultūros ministerijos valdomo biudžeto. Dėl pastarųjų dažniausiai užverda toli gražu ne kultūringos emocijos.

Pinigus šįkart palikim nuošalyje. Kadangi tokie projektai vienaip ar kitaip gyvuoja, pasvarstykime pačią idėją, jos įgyvendinimo būdus ir, kaip dabar mėgstama sakyti, sklaidą bent jau vietos masteliu.

Drįstu teigti, kad objektyviai nėra jokios būtinybės kasmet vis kitą, dažniausia vos biudžeto galus suduriantį miestelį vadinti Lietuvos kultūros sostine. Ir be šitos garbės daugelis jų turi bent po vieną kultūrinį įvykį, garsinantį jį visoje šalyje ir leidžiantį keletą ar keliolika dienų pabūti masinės traukos ir žiniasklaidos dėmesio centre.

Sunku išvardyti visus Lietuvos kultūros ir meno festivalius, gražia visos tautos tradicija tapusias unikalias miestų šventes, išskirtinius kultūros ir istorijos paveldo renginius. Kai, tarkim, Klaipėdoje vyksta Jūros šventė, argi ji tuo metu nėra Lietuvos kultūros sostinė?

Kai Panevėžyje vyksta minias sutraukiantis vienintelis toks pasaulyje tarptautinis keramikos (šamoto) simpoziumas ar siaučia „Literatūrinė žiema“, kai Žagarėje prisirpsta vyšnios, kai tautiečiai masiškai traukia į Trakus ar Rumšiškes, kai Naujamiestyje paskelbiama degančių milžiniškų šiaudinių skulptūrų fiesta, kai Anykščiuose renkasi „Santara-Šviesa“, kai Bistrampolyje visą vasarą skamba garsiausių Lietuvos muzikų koncertai, kai į Nidoje vykstantį Thomo Manno festivalį atvažiuoja dviejų valstybių prezidentai, kai Telšiuose švenčiamas Žemaitijos krikšto 600 metų, o Palangoje – Gintaro muziejaus 50 metų įkūrimo jubiliejai – argi visi šie miestai ir miesteliai tuo metu nėra Lietuvos kultūros sostinės?

Tačiau turėtume susitaikyti su skaudžia tikrove – nė vienas iš išvardintųjų neturi potencijos kultūros sostine būti visus metus. Dėl to, ko gero, pagal metus mes jų ir neįsimename.

Neturiu didelių vilčių, kad tai pavyks Panevėžiui. Galima sugalvoti daugybę koncepcijų, šūkių, temų, pasiūlyti gausybę masinių renginių ir dešimtis skambiai pavadintų (nors dažniau – tik pervardintų jau vykdomų) meno projektų – vis tiek atsidursime prie tos pačios suskilusios geldos. Gal tik kiek paspalvintos, trumpam užglaistytais plyšiais.

Ir ne pinigai čia svarbiausi. Verčiau pagalvokime, ką apskritai reiškia žodis – sostinė...

Iliuzijų, kad Lietuvos kultūros sostinėje Panevėžyje kitais metais dirbtų Kultūros ministerija, posėdžius rengtų Seimo kultūros komitetas, o prezidentė teiktų Nacionalines premijas – turėti, žinoma, neverta.

Tarkime, čia (kitais metais kitur) vyktų Lietuvos rašytojų, Dailininkų, Kompozitorių sąjungų, Meno kūrėjų asociacijos, LATGA-A ir pan. suvažiavimai, minėtosios „Santaros- Šviesos“ ar kokio kito Lietuvos ir jos išeivijos sambūrio konferencija.

Jeigu čia skleistųsi ne tik puikūs vietiniai tradiciniai renginiai, bet iš Vilniaus ta proga persikeltų ryškesni teatro, muzikos, kino festivaliai, dainų šventės, parodos ir į jas plūsteltų žiūrovai, lankytojai iš visos šalies ir užsienio, jeigu po 23 metų pertraukos penktajame pagal dydį Lietuvos mieste vėl rastųsi šiuolaikiškas periodinis kultūros leidinys. Būtų pradėta rekonstruoti Dailės galerija, o po porą milijonų per metus miestui kainuojanti universalioji „Cido“ arena prisimintų ir kultūrinę savo paskirtį. 

Gal tuomet tas gražus  Lietuvos kultūros sostinės  titulas neatrodytų tik pigi profanacija.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.