Siurrealistinis interviu su S.Dali

Ispanų kilmės dailininkas Salvadoras Domingo Filipe Jacinto Dali (1904–1989) visą gyvenimą laikė save protingesniu už kitus – dukart buvo išmestas iš Karališkosios Madrido dailės akademijos, nes tvirtino, kad jis, kaip menininkas, labiau kvalifikuotas nei jo egzaminuotojai – ir istorija parodė, kad jis buvo teisus.

S. Dali gyvenimas buvo įspūdingas kaip ir jo šedevrai.
S. Dali gyvenimas buvo įspūdingas kaip ir jo šedevrai.
Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Aug 21, 2013, 10:17 AM, atnaujinta Mar 1, 2018, 8:18 PM

1928 m. Dali susipakavo savo daiktus bei teptukus ir išvažiavo į Paryžių – XX a. pradžioje laikytą visų menų sostine.

Ten jis susipažino su tokiais meno titanais kaip Pablo Picasso ir Joanu Miro ir įsiliejo į siurrealistų gretas. Maždaug apie 1929-aisiais Dali jau buvo sukūręs savo stilių ir garsėjo savita siurrealizmo interpretacija.

Beprotiški, spalvingi, sapną ar net košmarą primenantys Dali darbai užtikrino jam išskirtinę vietą meno istorijoje. Dali teigė: Siurrealizmas – tai aš“. „Studio of Style“ siūlo Jums pasinerti į genijaus protą taip, kaip pasineriame į meno kūrinius, juos apžiūrinėdami. Šiame interviu Dali nuostabiai siurrealistiškai pasakoja apie save. O leidykla „Tyto alba“ siūlo atsiversti ką tik išleistą knygą „Slaptas Salvadoro Dali gyvenimas“ (iš prancūzų kalbos vertė Lolija Spurgienė).

- Kodėl pasirinkote siurrealizmą?

- Visi mes alkstame ir trokštame aiškių, konkrečių vaizdų. Abstrakcionizme įžvelgiu vieną gerą dalyką – jis sugrąžino skaistybę vaizduojamajam menui.

Siurrealizmas – destruktyvus, bet jis griauna tik tai, ką aš vadinu pančiais, varžančiais mūsų vaizduotę. Progresyvus menas padeda žmogui pažinti ne tik objektyvią realybę, su kuria jis susiduria dirbdamas ir gyvendamas visuomenėje, bet ir socialinę jo vidinio gyvenimo pusę. Galų gale jis gali išjudinti žmones siekti socialinės emancipacijos. Bet užuot atkakliai mėginus panaudoti siurrealizmą griovimo tikslams, būtina pamėginti jį vertinti kaip rimtą, išbaigtą ir klasikinę meno srovę, kurios atstovų darbai nenusileidžia muziejuose saugomiems šedevrams.

- Ar visada norėjote būti menininkas?

- Kai man buvo šešeri, norėjau būti virėju. Septynerių jau norėjau būti Napoleonu. Ir nuo tada mano ambicijos stabiliai didėjo. Galiausiai tapau dailės Napoleonu. Siekiant įgyti ir išlaikyti (o dar geriau – ir padidinti) visuomenės pagarbą savo asmenybei, labai praverčia didis talentas, ir ypač naudinga ankstyvoje jaunystėje taikliai įspirti tai visuomenės daliai, kurią myli. O paskui jau gali būti snobas...

- Ar menas gali būti tobulas?

- Aš netapau portretų, kurie atrodo kaip originalas, greičiau žmogus stengiasi tapti panašus į savo portretą. Klaidos ir trūkumai beveik visada egzistuoja, ir tai šventa, neliečiama gamtos dalis. Niekada nebandykite jų taisyti. Priešingai, išmokite juos paaiškinti racionaliai, pasistenkite suprasti iš pagrindų. Tai padarę, galėsite trūkumus sutaurinti.

Nebijokite tobulybės – vis tiek niekada jos nepasieksite! Beje, publikai nebūtina žinoti, juokauju aš ar kalbu rimtai, lygiai kaip ir man pačiam nebūtina to žinoti.

- O kaipgi piešimas?

- Piešimas – meno sąžinė, savotiškas sąžiningumo indikatorius. Čia nėra galimybės gudrauti. Piešinys būna arba geras, arba blogas. O tapyba – tik neįsivaizduojamai maža mano asmenybės raiškos dalis.

- Kokia Jūsų kūrybingumo paslaptis?

- Mano poveikio kitiems paslaptis visada buvo viena – kad iki šiol tą paslaptį sėkmingai saugojau. Esu išplėtojęs tokią dališką mintį: vienintelis dalykas, kurio pasauliui niekada nebus per daug – tai kraštutinumai ir skandalai. Aš įsigudrinau sutelkti ties savimi viso pasaulio dėmesį ištisus 20 metų. Mano devizas skelbia: „Svarbiausiai, jog apie Dali būtų nuolat kalbama – netgi gerai“.

Ir dar. Aš nevartoju narkotikų. Aš pats esu narkotikas! Ką reiškia televizorius žmogui, kuriam užtenka užmerkti akis ir jis išvysta nepasiekiamus kraštus – tiek žmonijai matytus, tiek iki šiol nepažintus, žmogui, kuriam užtenka įjungti vaizduotę ir jis peržengia visas sienas, prikelia iš dulkių visus išsvajotus pasaulio bagdadus. Kiekvieną rytą vos pabudęs patiriu aukščiausią palaimą – kad esu Salvadoras Dali. Vis klausiu savęs, ką šiandien genialaus sukursiu. Ir vakare einu miegoti įsitikinęs, kad likau šimtaprocentinis Dali...

- Ką manote apie sėkmę? Jums juk pavyko pagauti ją už uodegos?

- Geriausias sėkmės termometras – nepatenkintųjų pavydas. Bet tegu mano priešai patys sunaikina viens kitą! Nenorintys nieko mėgdžioti, nieko ir nekuria. Demokratiška visuomenė nepasirengusi tokiems pribloškiamiems viešiems atsivėrimams, kokie man yra įprasti. Ir nieko čia antgamtiška mėgti pinigus taip, kaip juos mėgstu aš. Tiesiog pinigai – tai šlovės, triumfo išraiška.

- Ar egzistuoja laimė?

- Būna dienų, kai galvoju, kad mirsiu nuo nuo per didelio pasitenkinimo savimi.

- O tyrumas?

- Kai man buvo penkeri, mačiau, kaip skruzdės suėdė vabzdį – iš jo liko tik kiautas. Per jo kūno likučius galima buvo pamatyti dangų. Todėl kaskart, kai noriu išvysti tyrumą, žvelgiu į dangų per kūniškumo prizmę.

- Kai kurie žmonės sako, kad Jūs šiek tiek keistas.

- Nesu keistas – aš tiesiog nesu normalus. Vienintelis skirtumas tarp manęs ir pamišėlio yra tas, kad aš nesu pamišęs.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: Lietuva juodojoje zonoje – svarstoma vėl įvesti karantiną