Taip pat galima leisti pinigus tuščių kaimo mokyklų kabinetams šildyti ir nepripažinti akivaizdžių demografinių pokyčių provincijoje, neleisti daryti, kad daugiau pinigų liktų mokymo reikmėms, o ne mokyklų pastatų sienoms. Būdų tikrai daug – svarbu, kad mokytojų profsąjungos ir neveiklūs mokyklų vadovai šiltai sėdėtų.
Švietimo ministerijos parengtas Vyriausybės nutarimo projektas prideda dar vieną būdą prie šio liūdno sąrašo. Kaip tik trečiadienį numatyta jį svarstyti Vyriausybės pasitarime.
Nutarimui įsigaliojus būtų gerokai apsunkintos galimybės Lietuvos mokyklose dėstyti tarptautines mokymosi programas, atsirastų papildomi reikalavimai – tarptautinė sutartis tarp Lietuvos ir užsienio valstybės, t.y. programos savininkės, būtinybė programą norinčiai mokyti mokyklai būti mokymo patalpų valdytoja ir taip toliau.
Paprastai kalbant, mokykloje dėstyti pagal tarptautinę programą taps gerokai sunkiau, nes pailgės ir taip ilgas biurokratinių kliūčių ruožas.
Nutarimo lydraštyje kaip tarptautines mokymo programas vykdančių mokyklų pavyzdys yra pateikiamas Vilniaus Licėjus ir Šiaulių Didždvario gimnazija, kuriose yra dėstoma Tarptautinio bakalaureato programa.
Ši programa yra populiari visame pasaulyje ir daugybė geriausių pasaulio mokyklų taiko būtent šią mokymo sistemą. Ne be reikalo vienos geriausių Lietuvos mokyklų daliai savo klasių taip pat pritaikė šį metodą, kuris atveria Lietuvos moksleiviams duris studijuoti geriausiuose pasaulio universitetuose.
Nors nutarimo projekte argumentuojama, jog siūlomi apribojimai yra susiję su nacionaliniu saugumu, sunku suvokti, kokį pavojų Lietuvai gali turėti pasaulyje pripažįstamą išsilavinimą gaunantys jauni žmonės.
Vienintelis pavojus dėl šių mokymo programų kyla tik toms mokykloms, kurioms sunkiau sekasi konkuruoti su geriausiomis šalies institucijomis, pritraukiančiomis gabiausius mokinius. Susidaro įspūdis, kad vietoj sveikos konkurencijos eilinį kartą bandoma apriboti teigiamų pokyčių galimybes, prisidengiant „nacionaliniu saugumu“ – kad tik neatsirastų daugiau licėjų.
Šiose, viena po kitos iš pasakų skrynelės traukiamose pasakose, viskas aukštyn kojom – klausiama, kaip išlaikyti jaunimą provincijoje, o ne kaip suteikti jiems geresnį išsilavinimą.
Galvojama, kaip išgelbėti tragikomiškai pasenusias tiesas dėstančius valstybinius universitetus, o ne kaip suteikti studentams pasirinkimą ir kokybiškas studijas.
Jeigu norime Lietuvos su konkurencinga darbo jėga ir išsilavinusia visuomene – tarptautinių mokymo programų Lietuvoje reikia daugiau, o ne mažiau. Ir vietoj papildomų apribojimų turėtume padėti kiekvienai mokyklai, kuri siekia mokyti naujais metodais, ar jie atkeliautų iš kitų Europos Sąjungos valstybių, ar iš dar toliau.
* * *
Emilis Ruželė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas
