Užuot pasidžiaugę, kad atsirado liudijimas, jog vaikas konkrečiu metu buvo gyvas ir sveikas, dalis žmonių suskubo įtarti, kad žurnalistė, o gal ir jos aplinka, priklauso „pedofilų klanui“. Suveikė lietuviškas fenomenas: visuomenė nepasiruošusi priimti gerų žinių.
Jei būtų pranešta, kad vaikas mirė, dalis visuomenės narių pasijustų tikriausiai geriau, o nuotraukas portalui leidusi panaudoti žurnalistė ir sociologė ko gero pelnytų didvyrės vardą. Gera žinia mūsų visuomenėje atrodo tarsi ne laiku ir ne vietoje. Kas atsitiko?
Negalima kaltinti žiniasklaidos dėl to, kad platina daug neigiamą krūvį nešančios informacijos. Žiniasklaida atlieka mediumo vaidmenį, tokią informaciją priimdama iš savo šaltinių. Tačiau tie, kas maitina tautą blogomis naujienomis, įvairiais gandais ir niūriomis prognozėmis (kalbame ne tik apie šį atvejį), tai daro ne atsitiktinai.
Visuomenė geidžia blogų naujienų. Žiniasklaida, o ir kai kurie visuomenės veikėjai, šiuo atveju elgiasi kaip neseniai išperėtų jauniklių turintys paukščiai, kurie nuo lizdo krašto žvelgia žemyn į jo gilumą ir kiša maistą pirmiausia į tas gerkles, kurios plačiau išsižioję. Jei žmogus alkanas blogų naujienų ir jas gaudyte gaudo (istorijų skaitomumas, komentuojamumas, TV laidų žiūrimumas, rezonanso buvimas – tiksliai išmatuojami dydžiai), jis jų gaus. Paklausa gimdo pasiūlą!
Žinios - kaip įkyrūs uodai
Žmonėms labiau rūpi blogos naujienos ir blogi darbai, nes jie patrauklesni, skatina vaizduotę ir smalsumą. Išgirdęs blogą žinią, žmogus nesistebi – toks gyvenimas.
Blogos žinios yra kaip įkyrūs uodai, kurie nuolat primena apie save, tačiau be jų sunku įsivaizduoti poilsį atokiame gamtos kampelyje. Uodo įkandimas – kaina, kurią sumokame už malonumą pasigėrėti laukine gamta. Kaina, kuri ilgainiui netenka svarbos ir jos nepastebime. Apsiprantame. Taip apsiprantame su blogomis naujienomis... ir iškart įgyjame galimybę gauti kaskart vis naujos informacijos ir patenkinti savo smalsumą. Bloga žinia tampa kaip balzamas ant žaizdos, o dar geriau, kad „tai ne mano, o kito žaizda“.
Gera žinia žmogų sutrikdo, kadangi gerų žinių mažai, ir mes kartais nesame pasirengę jas priimti ir suvokti. Be to, geros žinios užklumpa netikėtai, nes žmonės tiesiog nelinkę tikėti savimi, tikėti, jog taip galėjo atsitikti būtent jiems. Ne atsitiktinai egzistuoja posakis: „Tai per daug gerai, kad būtų tiesa“.
Taip gera žinia, gera naujiena tampa žmogui problema, nes jis net nežino, kaip į ją reaguoti ir kaip su elgtis. Mąstoma: „Gerai, kad man pasisekė, tačiau ar tai reiškia, kad pasiseks rytoj? Vargu“. O taip norėtųsi sėkmę padaryti nuolatine. Žmogus kantriai laukia naujienų. Blogos – nenustebins, geros – sužadins nerimą.
Turime susitaikyti su tuo, kad negalime pakeisti metafizinės duotybės – fakto, kad šalia gėrio visada egzistuoja ir blogis. Jei pastarojo nebūtų, nežinotume, kas yra gėris. Tačiau tarp šių kategorijų realiame gyvenime turėtų egzistuoti pusiausvyra. Ir jos griovimas, pavyzdžiui, žmogaus maitinimas vien neigiamo krūvio informacija, priklauso tik nuo... paties žmogaus. Platinantys tokią informaciją apeliuoja į žemiausius instinktus, žinodami, kad bloga informacija žmogui kur kas labiau priimtina nei gera.
Įsivaizduokime prekybos centrą ar kulinarinių gaminių cechą, kur iš nepanaudotų maisto atliekų sukuriami nauji produktai: sumuštiniai, mišrainės, saldumynai ir kt. Taip iš nepanaudotų ar nebenaudotinų, bet dar gerų likučių padaroma „supergera“ prekė.
Blogis, padaugintas iš blogio, tampa gėriu. Taip ir su žiniomis. Vartotojiškoje visuomenėje čiumpama viskas, kas atrodo tuo metu patrauklu. Vertybių devalvacija prasideda, kai išnyksta riba tarp blogio ir gėrio, ir visuomenė sąmoningai, tai yra savo noru pradeda užsakinėti ir pirkti blogą produktą.
Kodėl? Žmogus, kuris neužtikrintas dėl savo ateities, nesistiki, kad su juo gali įvykti kažkas gera, mano, kad šiandien yra blogai, o rytoj bus tik blogiau, ir tai tampa nuolatiniu jo palydovu, nuolatine būsena. Tokiam žmogui palengvėja, perskaičius ar išgirdus per televiziją, kad kažkam kitam yra, gresia ar jau nutiko dar blogiau. Tai leidžia arba laikinai pamiršti savo paties nerimą ir persijungti „į svetimą kanalą“, tai yra ne savo problemą. Arba pasidžiaugti, kad „anam dar blogiau“. Lengvatikystės fenomenas
Visais laikais buvo, yra ir bus žmonių, kurie linkę tikėti viskuo, kas sakoma. Ypač, jei tai sako koks autoritetingas žmogus, nors ir sveiku protu nesuvokiamą dalyką Kritiškumo nebuvimas - skiriamasis lengvatikystės bruožas. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Esama ir kur kas svarbesnių šį fenomeną maitinančių šaltinių. Ryškiausi - du.
Pirma, pasyvumas ir nenoras prisiimti atsakomybės. Mat kiekviena sava reakcija į skelbiamą tiesą reikalauja pastangų aktyvumo ją deklaruoti, ginti, o tuo pačiu prisiimti ir asmeninę atsakomybę. Taigi ir rizikuoti, o neretai dėl to ir nukentėti. Tad kur kas patogesnė pozicija priimti visa kas sakoma, į iššūkius nereaguojant ir.. tuo išsaugant asmeninio saugumo erdvę.
Antra, aukos vaidmens prisiėmimą. Auką visi užjaučia... Nenuostabu, kad žmogus visada ieško kitų užuojautos. Ir ne tik patyręs neteisybę iš aplinkos. tačiau net tada, kai pagrindo tokiai užuojautai nėra. Vienintelis būdas tokiai užuojautai pelnyti – prisiimti aukos vaidmenį. O skriaudėjų visada galima atrasti. Ir atrandama . Aukos vaidmuo yra patogus dvejopa prasme. Viena vertus, – visada gali tikėtis užuojautos ir paramos. Kita - niekas perdaug nepriekaištaus ir dėl neveiklumo – intelektualinio, kultūrinio, ekonominio ir socialinio, kurie iš esmės palaiko ir maitina lengvatikystę.
Blogio industrija
Blogio akcentavimas atima ateities pajautimą, norą dirbti ir kurti. Žmogus, kuris tiki, kad pasaulyje nieko gero negali įvykti, nenori ir net nebegali eikvoti jėgų kūrybai, darbui. Jis pajėgia susitelkti trumpam „maištui“ – surašyti piktą komentarą internete, pasiginčyti ar padiskutuoti bendraminčių forumuose, tačiau dažniausiai jis net nesugeba produktyviai dirbti, negeba ir atsirinkti tikrai esminių jam, jo paties vaikams, ateičiai, jo šaliai aktualių žinių bei veiklos barų, o murkdosi toli gražu ne pačių svarbiausių paskleistų žinių bei jų sukeliamų raibulių akivaruose.
Blogio industrijos egzistavimas kenkia valstybei, tokia ji neturi ateities, nes valstybė gyva tik tiek, kiek mes, tai yra jos žmonės, išgalime kurti, telkti pozityviems darbams, kurti darbo vietas, mokėti mokesčius. Kol žmonės murkdomi neigiamos informacijos jūroje, norinčių ir galinčių susikaupti pozityviai veiklai, bus dar mažiau.
Sovietmečio veikėjai guosdavosi, kad bus geriau, kai išmirs buržuazinių nacionalistų liekanos, ir ateis nauja karta. Kartos keitėsi, bet geriau Sovietų Sąjungoje nepasidarė. Dabar įsivaizduojame, kad atėjęs į politiką ar visuomenės gyvenimą jaunas žmogus bus kažkuo geresnis.
Bet jis bus dar piktesnis! Kokia informacija jį supa, kokioje terpėje jis auga? Paskaito internetą, pažiūri televiziją ir pasiklauso piktų, pavargusių tėvų komentarų ir tiki: blogis tyko už kiekvieno kampo, jis nuolat laukia paslėptos grėsmės bet kokiame fakte.
Nepasitikėjimas visa valstybės sistema, valstybės institucijomis, ne tik žiniasklaida yra didelis. Tokia valstybė, kuri neturi pasitikinčių piliečių, neturi ir ateities.
