Prancūzą Vilniuje šokiravo mažos algos ir savanaudiškas Lietuvos elitas

Vilnius visą gyvenimą liks jo širdyje. Lemtinga pažintis viename sostinės barų pakeitė prancūzo iš Bretanės likimą: dar 2006-aisiais atvykęs į Lietuvą pažiūrėti vienų krepšinio rungtynių F.Lamy čia sutiko būsimą savo žmoną.

„Džiaugiuosi, kad dvi svarbiausios man šalys susitiks finale. Tik neįžiebkite dabar konflikto mano šeimoje“, - juokėsi Francois prieš lemiamą Prancūzijos ir Lietuvos krepšininkų dvikovą Europos pirmenybėse, draugų klausiamas, kurią rinktinę ruošiasi palaikyti.

„Žinau, kad visa Lietuva tiesiog sprogtų iš laimės, jeigu laimėtų, o daugumai jos žmonių tos laimės tikrai labai trūksta. Bet jeigu pagaliau atėjo Prancūzijos laikas laimėti, šios šalies krepšinyje tikrai nėra kitos kartos, kuri būtų labiau verta pergalės nei Tony Parkeris su savo bendražygiais“, - sakė F.Lamy.

37-erių krepšinio agentas Lietuvos sostinėje praleido pusantrų metų, kol šią vasarą nusprendė kartu su žmona Irma išsikraustyti į Paryžių.

Pastaruosius kelerius metus F.Lamy globojama „Nanterre“ komanda sensacingai tapo 2013-ųjų Prancūzijos čempione ir dabar ruošiasi debiutui Eurolygos varžybose.

Buvusio „Lietuvos ryto“ krepšininko Chucko Eidsono agentas neslepia, jog išvykti iš Vilniaus jį paskatino darbo reikalai, o grįžti gyventi į Lietuvos sostinę jis galėtų nebent sulaukęs pensijos.

„Jeigu turi pakankamai lėšų, Vilniuje gyventi tikrai smagu, -- pripažino F.Lamy. -- Bet dirbti čia – neįmanoma. Neįsivaizduoju, kaip čia išgyvena žmonės, gaunantys vidutinišką lietuvišką algą“.

Prieš išvykdamas į tėvynę prancūzas su lrytas.lt dalijosi savo įspūdžiais apie Vilniuje praleistą laiką.

- Francois, kodėl nusprendėte išvažiuoti iš Lietuvos?

- Kai prieš pusantrų metų grįžome su Irma į Vilnių, pirmuosius metus nedirbau. Per tą laiką paprasčiausiai norėjau apsižvalgyti ir iš vidaus pamatyti, kaip funkcionuoja Lietuvos krepšinis.

Rimtai dirbti pradėjau tik nuo vasario mėnesio. Bet netrukus pamačiau, kad man čia bus per sunku. Ir darbo metodai, ir Lietuvoje galiojančios nerašytos taisyklės, ir žmonių įpročiai - ne man.

Žmonės čia nelinkę laikytis savo žodžio ir pirmiausia ieško asmeninės naudos sau.

– Lietuvos krepšinyje – vis dar daug sovietinio palikimo?

– Negaliu pasakyti, iš kur tai atėjo, nes anksčiau Lietuvoje negyvenau.

Kai kalbiesi su žmogumi, geriausiai pamatai, ar vėliau galite dirbti kartu.

Pabendravęs su ne vienu Lietuvos krepšinio veikėju, pamačiau, kad bus neįmanoma pakeisti senus įpročius.

Krepšinio agentu dirbu jau 13 metų. Požiūris, kad krepšinis yra tik verslas, skirtas ne man. Aš dirbu ne tik dėl pinigų.

Nenoriu turėti reikalų, kai matau, kad negaliu aplinkai daryti pozityvios įtakos.

- Labiausiai krito į akis vis dar besitęsianti ekonominė priklausomybė nuo Rusijos. Ir tikrai nesu įsitikinęs, ar visoms buvusioms Sovietų Sąjungos šalims pavyks sėkmingai atsikratyti šios priklausomybės artimiausiu metu.

Ekonominis žmonių skurdas - tai toks pat akmuo Lietuvos visuomenei kaip ir buvusi politinė priklausomybė nuo sovietų.

Per pusantrų Vilniuje praleistų metų nesusidariau įspūdžio, kad žmonės Lietuvoje iš tiesų jau yra laisvi. Ekonomiškai jie tikrai nėra laisvi, nes yra priklausomi nuo ypač mažų algų.

Šio skurdo pasekmės visuomenei gali būti ne mažiau skaudžios negu energetinė ar kitokia ekonominė priklausomybė nuo Rusijos.

- Ką lietuviams pirmiausia reikėtų daryti, norint greičiau pabėgti nuo skurdo?

- Mane labiausiai šokiravo Lietuvos elitas. Šalį valdantys žmonės sukasi tik savo uždarame rate. Talentingi žmonės Lietuvoje savo darbu negali prasimušti, todėl yra priversti bėgti iš šalies į Angliją, JAV ar Pietų Prancūziją.

Man regis, Lietuvai gresia vienas ypač skaudus dalykas: jeigu tu gimei skurdesnio sluoksnio šeimoje, faktiškai čia neturi jokių galimybių prasimušti tik savo darbu ar talentu. Manau, kad tai nulėmė vis dar gajūs senos sovietinės sistemos įpročiai.

Valdžia liko ir iki šiol yra tik labai mažo rato žmonių rankose. Jie rūpinasi tik savo pačių reikalais. Valdžios žmonės nori bet kokia kaina išlaikyti savo privilegijas, o visos visuomenės reikalai Lietuvoje tiesiog nustumti į šoną.

Jeigu ši situacija išliks ilgai, Lietuva kaip šalis turi labai mažai vilčių pakilti iš dugno.

- Aišku, Prancūzijoje taip pat egzistuoja visuomenės kastos. Mes mėgstame juoktis, kad mūsų šalis nėra jokia respublika, nes prezidentas gyvena rūmuose kaip karalius.

Aš daugiau nei dešimtmetį dirbau įvairiose Europos šalyse, todėl galiu įvertinti ne tik Prancūzijos pavyzdį.

Kitose Europos šalyse tu gyvenime tikrai turi daugiau galimybių prasimušti, jeigu net nesi kokio nors įtakingo veikėjo sūnus.

Visose Europos šalyse yra uždari valdžios rateliai, bet demokratijos plėtra nepalyginama su Lietuva. Lietuvos politinio elito savanaudiškumas tiesiog nesuvokiamas blaiviu protu.

Prancūzijoje taip pat netrūksta įvairių korupcijos skandalų, tačiau jie nepalyginami su tomis istorijomis, apie kurias nuolat pasakoja Lietuvos žiniasklaida.

Lietuvos visuomenei ypač trūksta vidurinio sluoksnio, todėl čia nėra jokio ryšio tarp elito ir liaudies.

- Iš pradžių buvo keista matyti, kaip vyrai elgiasi bendraudami su moterimis.

Susidariau įspūdį, kad tiesmukas ir primityvus gundymas tiesiog yra tapęs visiems priimtina norma.

Kai kur nors kavinėje girdėdavau, kaip vyrai kalbasi su moterimis, atrodydavo, kad jie visuomet nori tik vieno.

Man atrodo, kad tokie lyčių santykiai atskleidžia iki šiol stiprų Lietuvos visuomenės mačizmą.

- Gerai, kad Vilnius - labai nedidelis miestas, aišku, Europos masteliais. Toks įspūdis, kad Vilnius - tai tarsi prancūziškas miestas, turintis 200 tūkst. gyventojų.

Vilnius yra tikrai puikus miestas gyventi. Mažiau žmonių, mažiau triukšmo, mažiau sunkvežimių. Man jis labai priminė Le Maną, kuriame taip pat anksčiau teko gyventi.

- Lietuvoje vis dar gajus stereotipas, kad prancūzai valgo varles, prastai kalba angliškai ir yra arogantiški. Koks būtų jūsų stereotipas apie lietuvius?

- Pažįstu per mažai lietuvių, kad galėčiau daryti apibendrinančias išvadas. Daugiau susidūriau su žmonėmis, susijusiais su krepšiniu.

Dažnai kalbama, kad lietuviai yra šaltoki žmonės. Bet aš to nepastebėjau. Lietuviai yra šilti, kai su jais geriau susipažįsti.

- Prancūzai garsėja savo stiliaus pojūčiu. Ar Vilniuje žmonės atrodo stilingi?

- Drabužių pasirinkimo Vilniaus parduotuvėse tikrai netrūksta. Bet jie labai brangūs. Tiesiog nesuprantu, kaip galima juos įpirkti gaunant vidutinę lietuvišką algą.

Tikrai nepasakyčiau, kad žmonės čia apsirengę prasčiau negu Prancūzijoje. Galbūt Prancūzijoje net daugiau tokių, kurie taip pat prastai apsirengę kaip aš. (Juokiasi.)

- Visų svetimšalių parduotuvė „Marks & Spencer“. Lyg tyčia virš jos nuomojausi butą, todėl dažniausiai čia ir lankiausi. Šioje parduotuvėje tikriausiai gali sutikti ir visus Vilniaus užsieniečius.

Tikrai gerai pavakarieniauti galima „Novotel“ viešbučio ar „D'Antonio“ restoranuose. Dažnai lankiausi ir „Pomodoro“, nes jis buvo įsikūręs arčiausiai mano namų.

Kai iš Prancūzijos atvykdavo draugai, važiuodavome į Belmontą. Man ten patinka. Mėgdavau važiuoti ir į Trakus.

Tačiau vilniečiai susiduria su problema, jeigu juos palygintume su paryžiečiais. Kai lietuviai nori pabėgti nuo kasdienybės, jie gali nuvažiuoti tik į Trakus ar prie kokio nors ežero, nes daugiau nėra pasirinkimo.

Prancūzijoje gali keliauti į pietus, Bretanę, Normandiją ir visur kitur.

- Galėčiau Lietuvoje gyventi, jeigu nereikėtų dirbti. Taip, kaip čia aš ir gyvenau pirmuosius metus.

Jeigu turi užtektinai lėšų gerai gyventi, Vilniuje tikrai smagu. Bet neįsivaizduoju, kaip pragyvena žmonės, gaunantys vidutinę lietuvišką algą. Jiems Lietuvoje tikrai nesaldu.