Sovietų Sąjungos žydai klajojo dvasinėje dykumoje

1917 metų spalį, bolševikams atėjus į valdžią Rusijoje, žydų gyvenimas visiškai pasikeitė. Besilaikanti savo ideologinių dogmų totalitarinė valdžia uždraudė žydams turėti teisę į kultūrinę autonomiją ir sunaikino žydiško išsilavinimo institucijas.

Autorius prisimena, kad kai prieš Antrąjį pasaulinį karą mokėsi ir augo Maskvoje, nebuvo jokių galimybių gauti žydišką išsilavinimą. Sovietiniame režime, pašalinus žydiškas socialines institucijas, milijonai Rusijos žydų buvo atkirsti nuo bet kokių tautinių ir už Sovietų Sąjungos ribų esančių ryšių.

Klaidžiodami Sinajaus dykumoje, Mozės vedami žydai patyrė dvasinį pakylėjimą, tačiau prabėgus 3,5 tūkst. metų, sovietiniai žydai išgyveno tolygią tautinę degradaciją. Jie klaidžiojo „dvasinėje Sovietų Sąjungos dykumoje“.

Nežiūrint į tautinės raidos trūkumus Sovietų Sąjungoje, žydai turėjo vienodas civilines ir išsilavinimo teises.

Daugybė išsilavinusių žydų aktyviai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos kultūros ir ekonomikos plėtros. Y.Begunas, pavyzdžiui, dirbo diplomuotu specialistu Maskvos radijo institute. Slėpdamas milijonų žydų dvasinį genocidą, sovietinis režimas naudojo dvipusę politiką. Kaip pasakė Izraelio ministras pirmininkas Davidas Ben-Gurionas: „Žydų naikinimas - pavojingas ne žmonių pradanginimu. Žmonės gali būti žudomi ne tik dujų kamerose, bet ir naikinant jų sielą. Tokiu būdu yra išnaikinama labai daug žydų.“

Be abejo, jis turėjo omenyje Sovietų Sąjungoje esančius žydus. Dvasinis genocidas, kaip ir bet kokia kita masinio persekiojimo rūšis – sunaikina etninę grupę. Savo knygoje „This is my god“ (Tai mano dievas), amerikiečių autorius Hermanas Woukas rašė: „Šie žmonės yra praradę judaizmą. Jie yra pasiklydę kelyje, kuris prarijo kur kas daugiau žydų, nei Hitlerio teroras. Žinoma, jie gyvena kaip individai, tačiau palyginti su kariais – menkas skirtumas, ar jie yra išžudomi ar išsilaksto po krūmus nusimetę uniformas.“

Biblijoje sakoma, kad žydų protėviai turėjo klajoti dykumoje tol, kol buvusių vergų karta išmirs, o naujoji galės įžengti į Pažadėtąją žemę. Deja, Sovietų Sąjungos žydai yra pasmerkti klajoti nematomoje „SSRS dykumoje“ per amžius.

Diktatūra nusprendė, kad visos Rusijos žydų kartos niekada šios dykumos nepaliks. Kaip ir dešimt prarastųjų genčių senovės žydų istorijoje, sovietiniai žydai galiausiai turėjo išnykti, likdami gyventi kaip individai.

1948-1953, paskutiniaisiais Stalino gyvenimo metais, antižydiška politika pasiekė viršūnę, vadinamą „juodaisiais metais“. Sovietų diktatorius ruošėsi realizuoti savo „galutinio žydų klausimo sprendimo“ versiją. Likę žydų kultūrai priklausantys asmenys buvo areštuoti ir nužudyti po slapto teismo. Kaip ir viduramžių Europoje, grupė žydų daktarų buvo apkaltinta pasikėsinimu nužudyti vyriausybės vadovus. Žydams grėsė masinis ištrėmimas į šalčiausias šiaurės vietas, tačiau staigi Stalino mirtis 1953 metais Purimo metu suteikė stebuklingą išsigelbėjimą. Žydai išliko, bet vėlgi – kaip individai. Spaudžiami to paties totalitarinio režimo, jie ir toliau buvo dvasinio genocido aukos, besiblaškančios Sovietų dykumoje. Straipsnio autorius toje dykumoje praleido beveik 40 metų – nuo gimimo 1932 metais iki 1971 metų, kuriais pateikė paraišką, prašydamas leidimo išvykti į Izraelį.

Mirus Stalinui, vis daugiau žydų bandė pabėgti. Ne iš šalies, kuri buvo atitverta geležinės uždangos, bet iš tos dvasinės dykumos, kurioje žydai gyveno. Suprasti pradinę idėją, panorėti būti žydu – tai buvo didžiausia problema. Svarbiausia buvo priklausyti žydų bendruomenei, jų likimui, o ne būti kur nors oficialiai įregistruotu. Skaitytojams šiandien atrodo, kad tiesiog norėti yra labai paprasta, tačiau to laikotarpio žydams – tikrai ne! Jie klajojo dvasinėje dykumoje, neturėdami jokio supratimo apie savo tautą, jos istoriją ir kultūrą. Kaip gali toks žydas suprasti tokią idėją? Ši kliūtis buvo pirma ir sudėtingiausia šiame kelyje. Y.Begunas pasakoja, kaip su tuo tvarkėsi jis.

1960 metų pradžioje, Chruščiovo „atlydžio“ metu, jam buvo kiek daugiau nei 30. Jis turėjo prestižišką ir gerai apmokamą darbą Radarų sistemų institute. Tuo laikotarpiu Maskva buvo puikus rusiškos kultūros centras. Su savo draugais žydais, Y.Begunas aptarinėjo įvairias temas, net ir uždraustas - tokias kaip demokratija ir žmogaus teisės. Kita vertus, jie niekada nelietė „žydiškų“ temų, nes jų kolektyvinė atmintis buvo visiškai ištrinta. Jie nežinojo nieko apie savo žydišką praeitį ar dabartį, buvo atkirsti nuo bet kokių ryšių su savo tauta. Vedami baimės būti apkaltintais sionizmu ar nacionalizmu, jie tylėjo. Savo knygą „Tylos žydai“ Ellie Wieselas pavadino labai taikliai.

Naujoje, laisvesnėje eroje Sovietų Sąjungos žydai galėjo pamatyti daugiau užsienietiškų filmų. Tarp jų pasitaikydavo ir tokių, kurie buvo susiję su karu ir holokaustu - žydų deportacija ir žudymu. Holokausto tema buvo uždrausta Sovietų Sąjungoje, ir Y.Begunas, žiūrėdamas tuos vaizdus galvojo: „esu toks pat žydas kaip ir jie ir galėčiau būti tarp tų nelaimingųjų“.

Jo draugai šių filmų nežiūrėdavo. Jiems tai buvo pernelyg skausminga.

O pats Y.Begunas negalėjo atsikratyti šių vaizdų. Kaskart juos prisiminus, jo naujai atrasti jausmai sustiprėdavo.

Šokiruojantys tų nelaimingų vyrų, moterų ir vaikų paveikslai bei likimai Y.Begunui padėjo suprasti, kad jis yra žydas ir žiūri į savo tautą.

Daugybę metų žydiška prigimtis straipsnio autorių trikdė ir vertė jaustis nepatogiai. Jis norėjo būti toks, kaip kiti žmonės – rusai, tačiau žinojo, kad yra ne toks kaip jie. Dabar viskas pasikeitė, žinoma, jo paties galvoje. Y.Begunas ir toliau gyveno įprastą gyvenimą, klajodamas dykumoje, kaip ir dauguma kitų SSRS žydų. Bet mirus Stalinui, grupelės ir atskiri individai ėmė ieškoti kelio, vedančio iš šios dykumos. Kartais šie žmonės būdavo areštuojami ir kaltinami „nacionalizmo kurstymu“.

Atradus „savo“ žmones, Y.Begunui tapo įdomu, kas jie tokie. Tuo laikotarpiu interneto nebuvo, todėl žmonės knygas skaitydavo bibliotekose. Stebino tai, kad milžiniškoje Lenino bibliotekoje nebuvo jokios literatūros apie žydus (didžioji dalis šios literatūros rusų kalba buvo išspausdinta prieš 1917 metus).

Žinoma, buvo galimybė skaityti knygas ir klausytis radijo programų jidiš kalba, kurią mokėjo senesni žmonės, bet ne jaunesnė karta. Skirtingai nuo hebrajų kalbos, kuri buvo laikoma „antirevoliucine“ kalba, jidiš pasibaigus revoliucijai imta mokyti mokyklose.

Y.Begunas tikėjosi, kad jidiš jis galės bendrauti su senesniais, mažiau prisitaikiusiais žydais, tačiau jo pastangos rasti žodynus ar vadovėlius buvo bevaisės. Bibliotekose ir knygynuose nebuvo nieko, kaip tikroje dykumoje. Verta pabrėžti, kad kalbama apie „palankiausią laiką“ žydų kultūrai, kuris atėjo po Stalino mirties ir truko iki 1967 metų Šešių dienų karo, atnešusio milžinišką anti-sionistinę propagandą.

Vėliau, vadovaudamasis savo paties patirtimi Y.Begunas suprato, kad ši dykuma buvo sutverta tam, kad daugiau nei 3 milijonai joje gyvenančių žydų negalėtų niekur pabėgti.

Dauguma gyventojų pasiliko ten iki komunistinio režimo žlugimo, kuris įvyko praėjus dešimtmečiams. Žmonės kovėsi prieš šį dvasinį kalėjimą, tačiau kiekvienas savo metodais. Daug tokių žmonių autorius sutiko žydų judėjimo metu, 1970 metais. Nemažai jų buvo areštuota ir pasodinta į kalėjimą už nacionalistinę veiklą, tokią kaip hebrajų kalbos mokymas ar kalbos apie Izraelį.

Atsitiktinumas lėmė, kad Y.Begunas sutiko žmogų, kuris išvedė jį iš dykumos.

Tai buvo išsilavinęs priešrevoliucinės epochos žydas, kuris tapo jo hebrajų kalbos mokytoju, gidu į žydų pasaulį, slepiamą sovietų. Y.Begunas išmoko, kas yra Tora, kokia yra žydų istorija, sužinojo apie sionizmą ir Izraelį. Be abejonės, to meto Maskvoje buvo daugiau tokių mokytojų ir tokių potencialių mokinių kaip Y.Begunas. Tačiau viskas buvo daroma tam, kad šios dvi žydų kartos negalėtų susitikti. Sovietinis režimas atkirto ryšius tarp kartų tam, kad tautinis atminimas nebūtų perduotas.

Levas Grigorjevičius Gurvičius gavo išsilavinimą moderniame, sionistinio stiliaus lietuviškame ješibote. Visą gyvenimą buhalteriu Maskvos fabrike dirbęs Levas savo misija laikė žydų mokymą.

Jis buvo beveik 70-ties metų pensininkas, ir autoriaus susitikimas su juo tapo svarbiu įvykiu jiems abiem. Tuomet, kai visa tauta buvo apimta baimės, jis šaltakraujiškai priėmė Y.Beguną kaip mokinį. Jis vaikščiodavo po mažą, apleistą butą, kuriame gyveno dar kelios šeimos ir dalijosi bendru vonios kambariu. Jo 10 kv. metrų kambaryje buvo lova, kėdė ir mažas stalas.

Y.Begunui atvykus, jis užrakindavo duris ir įjungdavo radiją, kad pašaliniai negirdėtų, apie ką jie kalba. Taip vykdavo jo pirmos hebrajų kalbos pamokos, po kurių sekė Toros skaitymas bei pokalbiai apie žydų istoriją ir Izraelį. Veliau Y.Begunas sužinojo, kad mokytojas turėjo ryšių su Izraelio ambasada. Visa jo karjera būtų žlugusi, jei valdžia būtų sužinojusi apie jų „antisovietinius“ susitikimus, todėl visa tai buvo slaptas reikalas.

1967 metų birželį Šešių dienų karas daug ką pakeitė to meto žydų gyvenimuose, kurie sužinojo apie savo valstybės ir armijos egzistavimą. Tai įkvėpė, tačiau Rusijos žydai vis dar negalėjo atvirai džiaugtis ir buvo priversti tylėti.

Kita vertus, vis labiau auganti žydų tapatybė vertė juos bijoti mažiau. Žmonės pradėjo reikalauti leidimų išvykti į „istorinę tėvynę“, ėmė mokytis hebrajų kalbos, kad galėtų skleisti informaciją apie žydų tautą bei valstybę.

Tai buvo pirmieji žydų judėjimo Sovietų Sąjungoje 1970-1980 metais vaisiai, kurį KGB bandė numalšinti vos jam prasidėjus. Antižydiški teismai vyko įvairiuose miestuose, tačiau geriausiai žinomas pagrobimo Leningrade teismas. 1971 metais 12 žydų planavo pavogti lėktuvą, kad galėtų pasprukti į Izraelį. Paskatinti žiauraus dviejų mirties bausmių verdikto, Amerikos žydai ėmė palaikyti sovietinius. Kitą dešimtmetį imigracija į Izraelį ženkliai išaugo. Tai buvo masinio išsikėlimo iš Rusijos ženklas.

Palaikomas viso pasaulio žydų, atkaklus aktyvistų pasipriešinimas Sovietų Sąjungoje tapo vienu svarbiausiu XX amžiaus įvykiu. Kaip ir senovės Egipto faraonas, sovietų režimas nenorėjo paleisti žydų ir siekdamas nuslopinti emigraciją darė viską, kas įmanoma. Totalitarinė valdžia, spaudžiama išorinės politikos ir ekonominių sunkumų, naudojo įvairius pretekstus, nesuteikdama žydams leidimo išvykti į Izraelį.

Tokių žmonių gyvenimas virto pragaru: specialistai prarado darbus, šeimos – namus. Visuomenės akyse jie tapo išdavikais ir atstumtaisiais. Draudimas išvykti galėjo trukti daugiau nei dešimt metų ir niekas nežinojo, kada tai pasibaigs.

Tačiau jie gavo atlygį – tapo laisvais žydais, net Sovietų Sąjungoje.

Prieš juos atsivėrė daugybė galimybių, tokių kaip buvimas „atstumtųjų žydų“ bendruomenės dalimi, kas leido jiems siekti žydiško išsilavinimo, kultūros, religijos ir švenčių. „Atstumtieji“ gyveno viltimi kada nors pasiekti savo žydišką tėvynę ir prisijungti prie savo tautos.

Y.Begunas tapo „atstumtuoju“ 1970 metų pradžioje, kai pateikė savo prašymą išvykti į Izraelį. Akivaizdu, kad jis paskubėjo, tačiau daugiau negalėjo sėdėti ant dviejų kėdžių. 1971 metų viduryje jis formaliai įstojo į „atstumtųjų“ bendruomenę, kurią gerai pažinojo prieš tai. Jam buvo 39-eri, kai jo klajokliškas gyvenimas sovietų dykumoje oficialiai pasibaigė.

Tai buvo ne tik klajonė, bet ir žydiško išsilavinimo pamoka, tapatybės paieška bei sustiprinimas.

Gavęs visa tai, jis tapo kovos už žydų laisvę Sovietų Sąjungoje dalimi, kurioje dalyvavo visos žydų pajėgos: „atstumtieji žydai“, pasaulio žydai ir Izraelio valstybė. Kaip ir kiekvienas aktyvistas, Y.Begunas pradėjo visiškai naują gyvenimą, paskirdamas ateinančius 17 metų Sovietų Sąjungoje esančių žydų atgaivinimui. Buvo nemažai dramatiškų įvykių: areštų, teismų, įkalinimų, gulagas ir galiausiai žydų imigravimas į Izraelį.

Bet tai visai kita istorija. Trys žydų kelionės („Passover“, „Shavuot“ ir „Succot“), suteikia pagrindinę pamoką. Ne veltui masinis 20 a. išsikėlimas iš Rusijos yra lyginamas su bibliniu išsikėlimu. Rusiją valdęs „raudonasis faraonas“ neleido žydams išvykti iš šalies, tačiau galiausiai sovietiniai žydai šią kovą laimėjo. Sovietų Sąjungoje žydams buvo uždrausta mokytis Toros, kuri yra laikoma Dievo dovana, tačiau aktyvistai pasipriešino dvasinio genocido politikai ir paskleidė žydišką išmintį, hebrajų kalbos pamokas ir religinį išsilavinimą. Žydiškas šventes šventė visi „atstumtieji“.

Jų gyvenimai buvo pilni sunkumų, todėl žydiškos šventės jiems buvo labai svarbios. Galima sakyti, kad tai buvo mūsų ginklai, prasmingos istorinės pamokos, kurios sustiprino mūsų dvasią ir valią priešinantis KGB.

Sukotas kaip derliaus nuėmimo šventė yra labai gyvybinga, šią tradiciją „atstumtieji“ puoselėjo.

Ovrazkų miškas, esantis už 30 km nuo Maskvos, tapo labai svarbia vieta, kurioje rinkdavosi „atstumtųjų“ šeimos.

Savo populiarumą miškas įgavo 1970-iais, Sukoto metu. Čia vyko masinis žydų susirinkimas ir Izraelio dainų festivalis, kuris tapo neįtikėtinu įvykiu komunistinėje Rusijoje. Plačioje proskynoje pagal tradicijas buvo pastatyta didžiulė scena (nors ir be palmių lapų). Teisėjams buvo padaryta speciali pakyla iš rąstų, o tūkstantinė žiūrovų minia sėdėdavo ant žolės. Prieš koncerto pradžią galima buvo pasiklausyti paskaitų apie žydiškas šventes. Izraelio dainų koncertą atlikdavo grupė „atstumtųjų“ muzikantų, kurie dainavo, grojo smuiku bei gitara. Žmones žavėjo keistos užsienio dainos, kurios priminė mylimą tėvynės muziką.

Sukoto šventės programa apėmė daug ką: sportą, žaidimus vaikams, pokalbius ir diskusijas, parodas, tai – žydiškų ryšių ir kultūros diena. Daugeliui tai buvo pirmas susitikimas su visiškai nežinomu žydišku pasauliu.

Šie žydiški susirinkimai Ovrazkų miške tęsėsi ir toliau, tačiau 1980 metų pradžioje Sovietų režimas ėmėsi griežtos politikos ir uždraudė šiuos susibūrimus.

1990 metais, vienos didžiulės imigracijos bangos iš Rusijos metu, Ben-Shemeno miške, „Izraelio Ovrazkais“ vadinamoje vietoje, buvo pastatytas memorialinis akmuo. Net ir šiandien nemažai Sionizmo veteranų buriasi ten Sukoto metu, norėdami prisiminti ir sustiprinti savo draugystę.