Patys mitriausi ne tik TV ekranuose šmėžavo, bet ir prie karsto savaitgalį užsiregistruoti suspėjo. Atseit, šitaip visos valstybės kaltes išpirkę. Žinoma, ir fotografams papozavo – juk nepakenks kovotojo už teisybę įvaizdžiui.
Tai vis žodžiai ir pozos, bet kaipgi darbai? O jie visai priešingi kalboms. Mielas Seimo nary, mes vis dar žinome, ką padarei praėjusią vasarą. Kur tu buvai liepos 2-ąją, kai atostogavo teismai, o daugybė tavo kolegų irgi buvo slapčia išsmukę prie jūros ar ežero „susitikti su rinkėjais“?
Būtent tą dieną parlamentas skubos tvarka išleido iš butelio džiną, kuris dabar smaugia ir šiaip pridususius Lietuvos teismus. Jo vardas – XII-499, o paskirtis – Baudžiamojo kodekso (BK) papildymas tokiu straipsneliu 64 (prim).
Pabalsavome, ir turime – dabar vagis, mušeikas ir žudikus galima bausti dar atlaidžiau nei iki šiol. Šis straipsnis teisėjui leidžia skirti trečdaliu mažesnę bausmę, nei buvo galima iki šiol. Svarbiausia – teisiamasis turi atgailauti ir šiaip vizginti uodegą. Panašiai, kaip moksleivės žudikai ar kiti mūsų jaunos valstybės zombiai, kuriuos turime išmokti suprasti, užjausti ir humaniškai bausti.
Apie kokią mirties bausmę kliedite, ponai? Kas prašė tos BK pataisos – Briuselis, Haga, Strasbūras? O gal tie paslaptingi lobistai, apie kuriuos tiek mažai esame girdėję? Panašiau, kad sukruto tie, kuriems jau stinga kareivių: vilkikus su kontrabanda per sieną gainioti ir šiaip nešvariems reikalams tvarkyti.
O dabar paklauskite bet kurios apylinkės teisėj:, kiek bylų ant jo ir taip apkrauto stalo padaugėjo po to, kai įsigaliojo tas nelemtas 64 (prim)? Tušinukai ir A4 formato lapai kalėjimuose staiga tapo deficitu. Nuteistieji raito skundus - jie prašo peržiūrėti skirtas bausmes, o užsivertę teismai tas bausmes švelnina. Kaip sakoma, pagreitinto proceso tvarka.
Naujai teisiami veikėjai irgi trina rankas, nes Lietuvos teismai nuo šiol atleidžia kaltes savo nusidėjėliams taip, lyg būtų koks vienuolių ordinas.
Aukščiausiasis Teismas, dar tik svarstant šį įstatymo projektą, paragino parlamentarus atsikvošėti: brukami pakeitimai ir papildymai prieštarauja Konstitucijai. Spėkite, ar išgirdo. Matyt, kažkam netgi labai reikėjo tokio įstatymo. Tokį įstatymą Lietuva ir gavo.
Štai vienas daugelio atvejų iš pastarojo meto teismų praktikos: pavogta nauja prabangi mašina, ją grobikas tą pačią naktį sudaužė. Policija jį sulaikė, atvedė į teismą. Teisiamasis prisipažįsta, gailisi ir taip toliau. Ir štai, suveikia naujasis straipsnis, bausmė sumažinama trečdaliu – iki 30 parų. Dar įskaičiuojamos sulaikymo ir suėmimo paros, o bausmę atlikęs ir, žinoma, grįžęs į doros kelią vagis laisvas - jau po 25 parų.
Žmoniškumas triumfuoja, o pagal krikščionišką gailestingumą ir atlaidumą artėjame prie pačių ramiausių šios planetos valstybių. Tik štai bėda – kažkaip ta visuomenė, kuriai taikomi švelnėjantys straipsniai,dar nenori nei gyventi, nei elgtis kaip danai, šveicarai ar kokie kanadiečiai.
Du dešimtmečius iš okupanto šešėlio vis dar besivaduojanti ir savo papročius sunkiai kurianti šalis tebėra artimesnė kitiems papročiams ir kitoms vertybėms. Sovietinių kalėjimų žargonas, „įteisintų vagių“ garbės kodeksas, net keiksmažodžiai ir anekdotai – viskas iš ten pat atkeliavę ir čia pat užsistovėję. Tuos ženklus gali matyti ir girdėti kasdien, jie - užrašuose ant sienų, piktose lūpose. Giliai galvose.
Kas nutinka jaunai demokratijai, kurioje rimbo niekas jau nebijo, o meduoliais dar nesninga? Šalyse, kuriose policininkai vaikšto nutrintomis uniformomis, leidžiasi stumdomi, o kai kurie iki šiol minta ant asfalto surinktais kyšiais.
Kai britai, belgai ir kiti Afriką kolonizavę imperialistai pasitraukė iš Afrikos, prieš pasitraukdami paaiškino buvusioms kolonijoms: rinkite valdžią demokratiškai, balsuokite aktyviai, ir viskas bus gerai. Viskas taip paprasta? Nė velnio! Nekenčiamų atėjūnų seniai nebėra, naftos, dujų ir deimantų - iki valiai, bet teisėti Juodojo žemyno šeimininkai braido su mačetėmis rankose. Per kitų teisėtų šeimininkų lavonus. Viena šiurpiai kruvina ir ilga kaip šimtmečiai demokratijos pamoka. Gal net tik įžanga į pamoką.
Žinoma, mes – ne Nigerija, ne Angola ir net ne Armėnija, šia prasme mums labiau pasisekė. Tačiau apsidairykime aplink. Neblėstantis kietos rankos troškimas ir vis prasimušantis kartuvių ilgesys. Prie gomurio prilipę totoriški keiksmažodžiai. Amžinai mielos ir geidžiamos blatnos slavų dainos. Sistemingas teisės aktų jovalas.
Visa tai primena skaudžią, bet paprastą tiesą: tikrosioms permainoms reikia daug laiko, o laisvės keliu žengiama lėtai. Su tokia žygio sparta bei balasto dydžiu net ir tų biblinių 40 metų, ko gero, bus per mažai.
