Arvydai Saboni, Jonai Kazlauskai, aš nesu kenkėjas!

Šiandien Lietuvos žiniasklaida gali triumfuoti – ji padarė tai, ko nesugebėjo padaryti geriausi savo kartos pasaulio krepšininkai. Sutramdė A.Sabonį.

Triumfuočiau ir aš, jeigu aštri žiniasklaidos plunksna po kelių straipsnių iš posto išverstų korupcijos šaknis giliai į Lietuvos žemę įleidusį Seimo narį, ministrą ar šiaip nežinomą, bet kenksmingą valdininką.

Tačiau traukiasi gerokai rimtesni vyrai nei tie, kurie žaidžia politiką. Po plunksnos brolių kojomis krito šalies krepšinio legenda.

Sabas palieka Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidento postą. Netikėtai, skausmingai ir galbūt piktai.

Akivaizdu, kad jo pėdomis žengs ir tik Sabo dėka į Lietuvos rinktinę sugrįžęs Jonas Kazlauskas.

A.Sabonis atviras – jo (žinoma, ir J.Kazlausko) kantrybę išdegino per Europos čempionatą pasipylusi žiniasklaidos kritikos ugnis.

Pikta ir apmaudu pirmiausia ne dėl to, kad Sabas traukiasi. Jo vardas, įtaka ir žinomumas yra tokie pat svarbūs Lietuvos krepšiniui, kaip ir mūsų rinktinės treneriai, rinktinės žaidėjai, jų žaidimas ir pergalės.

Apmaudu dėl to, ką trečiadienio popietę išgirdau iš A.Sabonio.

„Nesuprantu vieno – kodėl mes visi didžiuojamės krepšiniu, savo rinktine, bet ją nuo pat pirmos dienoms smaugiame, įžeidinėjame? Kai praėjome pirmos grupės pragarą – kiek buvo rašymo, o kur buvo palaikymas? Ir prieš antrąjį etapą buvo įžeidinėjimų. Buvo ir komanda įsižeidusi, teko ją raminti. Intrigos virė. Nesuprantu ir niekada to nesuprasiu. Visada taip buvo, o šiemet ypač“, – tai tik nuotrupa iš A.Sabonio pareiškimo, kuriame LKF prezidentas apkaltino žiniasklaidą dėl neteisingos, nesąžiningos ir nepamatuotos kritikos.

Jaučiuosi sumaltas į miltus.

Jaučiu pyktį ir apmaudą. Tokį patį, koks buvo juntamas A.Sabonio žodžiuose, sakiniuose, judesiuose, kai jis trečiadienio popietę Kaune įsikūrusioje LKF būstinėje išdėstė priežastis, kodėl jis nusprendė atsistatydinti.

Apmaudu dėl to, kad LKF prezidentui, Lietuvos rinktinės treneriui ir Lietuvos rinktinės žaidėjams žurnalistas prilygsta kenkėjui. Didžiausiam priešui. Baisesniam už taikliarankį varžovų snaiperį ar nesąžiningą teisėją.

Jis tik tyko, kaip užklupti, prigauti, pakenkti, sukritikuoti.

42 Aleksandro Džordževičiaus taškai 1995-ųjų Europos čempionato finale, makedono Vlade Iljevskio tritaškis 2011-ųjų Europos čempionato ketvirtfinalyje ir bauginantys Mirzos Teletovičiaus tritaškiai Jesenicėse taip neskaudina, kaip žurnalisto žodis.

J.Kazlausko rinktinė Slovėnijoje buvo kritikuojama? Taip, buvo. Bet galima ant rankos pirštų suskaičiuoti kritiškus, nepamatuotus, nepasvertus ir „ne į temą“ straipsnius.

Bet ar keli straipsniai, kaip A.Sabonis įvardijo, basketnews.lt portale, yra priežastis trauktis?

J.Kazlauskas prieš savaitę buvo atviras – straipsnius užsakinėjo žmonės iš federacijos. Federacijos žmonės bandė pakenkti rinktinei. A.Sabonis taip nekalba.

Kaip yra iš tikrųjų?

Ar tikrai čia kalta tik žiniasklaida?

Arvydai Saboni, Jonai Kazlauskai, aš nesu kenkėjas. Europos čempionate Slovėnijoje už rinktinę laikiau kumščius, sirgau, plojau, pykau. Tik neverkiau, nors buvo ir tokių. Ir niekada nelinkėjau blogo. Ir niekada nelinkėsiu.

Prie šių žodžių galėtų pasirašyti ne vienas ir ne du Slovėnijoje buvę ir lietuviškai rašę žurnalistai.