Tai buvo metai, kurie, tikėkimės, daugiau niekada nebegrįš. Išskirtinis atvejis – J.Pupka taip ilgai išsilaikė savo postuose Panevėžyje, kuriame bene labiausiai siautėjo banditai. Net ir žiniasklaidos raginamas pasitraukti, jis sugebėjo likti. Todėl ir jo pasitraukimas į pensiją – dėmesio vertas įvykis.
Per tuos daugiau nei 20 metų teko daug rašyti apie nusikaltimus ir mano užrašuose liko įrašas, liudijantis, jog per tuos metus Panevėžio krašte buvo nužudyta beveik 50 žmonių, jų mirtys vienaip ar kitaip susijusios su gaujų karais, turto prievartavimu, nelegalia ginklų ar pusiau legalia naftos produktų prekyba.
Į ginklų prekybą Panevėžyje buvo įsivėlęs net vienas tuometis Krašto apsaugos ministerijos kontržvalgybos pareigūnas, vėliau pats šūviais nužudytas. Šios žvalgybos pareigūno pažymėjimą kartą policijai buvo pateikęs ir vėliau saviškių tvenkinyje nuskandintas Tulpinių atstovas S.Janonis.
Riba tarp banditų ir valstybei tarnaujančių pareigūnų tuo metu, regis, buvo labai trapi. Buvo policijos pareigūnų, kurie rinkdavo žinias apie gaujas, o vėliau iš tų gaujų vadeivų reikalaudavo pinigų už tylėjimą.
Visur tuo metu šmėžavo gaujos, todėl tie, kurie trukdė, buvo šalinami be gailesčio. Net ir sudėtingas bylas tyrę bei daug žinoję pareigūnai. Tai prokurorai G.Sereika ir V.Kazlauskaitė bei policininkas S.Piskunovas.
Atsisveikinimo spaudos konferencijoje J.Pupka prisipažino, kad bene sunkiausia buvo priimti sprendimą vadinamojoje „Svainijos“ byloje, kuomet 1996 metų Kūčių vakarą savo parduotuvėje verslininkas R.Okuličius keturis jį reketavusius nusikaltėlius nušovė, o dar keturis sužeidė.
J.Pupka nepanoro kalbėti apie tos bylos detales ir niuansus, kurie nulėmė, kad R.Okuličius buvo išteisintas. Manau, kad J.Pupka šią bylą prisiminė ne šiaip sau, nes tie niuansai galėjo būti J.Pupkai daromas politinis spaudimas išteisinti R.Okuličių, nors byloje buvo duomenų, leidusių daryti išvadą, jog verslininkas peržengė būtinosios ginties ribas ir todėl turėjo būti teisiamas.
Tikriausiai todėl J.Pupka ir pavadino tą bylą kaip vieną sunkiausių, nes joje viršų galėjo paimti ne įrodymus užmerktomis akimis sverianti teisingumo deivė Temidė, o aukštų šalies politikų noras pabaigti šią istoriją būtent taip.
Ar buvo pagrindo manyti, kad R.Okuličius iš anksto suplanavo jį reketavusių banditų sušaudymą? Patys spręskite.
1997-ųjų sausio viduryje „Panevėžio ryto“ redakcijoje Panevėžyje, kai jau buvo naktis, susitiko vienas „Svainijos“ bylą tyręs prokuroras ir žmogus, daug žinojęs apie šią istoriją. Tai buvo liudytojas, kuris, baimindamasis būti atpažintas, sutiko duoti įslaptino liudytojo parodymus redakcijoje man tarpininkaujant.
Nežinau kokius parodymus tuomet užrašė prokuroras, nes palikau juos vienus, tačiau dar kelios savaitės iki šio jų susitikimo su šiuo ir kitais liudytojais daug bendravau ir žinojau, ką jis galėjo pasakoti prokurorui. Tiesiog būtų buvę pernelyg rizikinga, netgi kaip žurnalistui, neatsakinga kelti visiškai kitokią versiją, nei tuo metu skleidė patys aukščiausi valstybės vadovai, kol tie parodymai nebuvo oficialiai užfiksuoti ir jų taip lengvai išsižadėti nebebuvo galima.
„Pradėjo lįsti galai. Kažkuris iš mūsų privalo išeiti. Jei išeis Rimas, tai jis kartu pasiims ir žmoną, ir tris savo vaikus.“ Taip prieš pat savižudybę savo draugams esą kalbėjo R.Okuličiaus svainis A.Stumbris. Gal po savaitės jis paleido sau į galvą šūvį ir amžiams nusinešė didžiąją šios istorijos paslaptį į kitą pasaulį.
Tie „galai“ pradėjo lįsti po to, kai kelioms paroms buvo sulaikytas R.Okuličius, o tuo metu A.Stumbris net keliems savo draugams esą pasakojo, kaip viskas vyko iš tikrųjų. Žudynės neva buvo suplanuotos iš anksto, buvo aptarta, kas kur stovės šaudant.
A.Stumbris buvo toje patalpoje, kai R.Okuličius paleido pistoleto šūvius, nors prokurorams sakė, kad jo ten nebuvo. Vienas reketininkų A.Lazauskas po pirmųjų šūvių puolė slėptis už aptvaro, tačiau A.Stumbris beisbolo lazda daužęs Lazeriui per galvą, šis dengėsi rankomis ir šaukęs, ką Arūnai darai. Tada A.Stumbris pakvietęs R.Okuličių ir liepęs jam šauti į Lazerį, tačiau šūviai nebuvo mirtini, Lazeris išgyveno.
Dar A.Stumbris neva pasakojo, kad vienam sužeistam banditui bruko į rankas peilį, o sužeistasis pasakęs: „Arūnai, aš suprantu, ką tu nori padaryti.“ A.Stumbris pokalbiuose su prokurorais duodavo prieštaringus parodymus, painiojosi, sielojosi dėl kažko ir buvo įsitempęs.
Prokurorai pastebėjo, kad tuo metu, kai kviesdavo kurį nors vieną parodymus patikrinti įvykio vietoje, būtinai ateidavo abu, vienas sėdėdavo koridoriuje ir laukdavo. R.Okuličius tai aiškino noru apsaugoti svainį nuo galimos savižudybės, o pareigūnai manė, kad galbūt girdėdami vienas kitą, jie tokiu būdu siekė išvengti painiavos savo parodymuose.
Pareigūnai turėjo pagrindo įtarti, kad R.Okuličius, kaip tikras gangsteris, į sužeistųjų galvas buvo paleidęs ir kontrolinius šūvius, tačiau dar keturiems šovinių pritrūkęs.
Kai grįžęs iš areštinės R.Okuličius sužinojo, kad svainis draugams jau yra daug ko prikalbėjęs, R.Okuličius neva susiradęs tuos draugus ir paprašęs niekam nieko nepasakoti. Šie pasiteiravę, o ką darysi su Arūnu, nes jis ir vėl gali kam nors ką nors papasakoti. R.Okuličius neva atsakęs, kad su Arūnu bus kita kalba.
Tuo metu su A.Stumbriu kelis kartus teko ir man bendrauti, mačiau jo sutrikimą, jaučiau didžiulę įtampą viduje, kuri dingdavo tik tuomet, kai pasukdavau pokalbį kita, su šiais įvykiais nesusijusia tema.
R.Okuličius su A.Stumbriu tikrai buvo reketuojami, tačiau pačioje pradžioje R.Okuličius mėgino tas problemas spręsti per pažįstamus banditus. Taip save gerbiantys verslininkai nesielgia.
Koks galėjo būti motyvas šaudyti? To ir dabar daug kas negali suprasti. Dėl paprasčiausio reketavimo protingas žmogus nesiryžtų taip drastiškai patiesti aštuonis (esą buvo planuojama nužudyti visus), kad ir ne pačios geriausios reputacijos, žmones.
Manau, kad daug kas slypi paties R.Okuličiaus asmenybėje. Jis augo sovietiniuose internatuose, žinojo, ką reiškia pažeminimas, ką reiškia kovoti už save, ką reiškia užsidirbti ir turėti kažką savo ir ką reiškia viso to staiga netekti. Jam grasino „Svainijos“ parduotuvę susprogdinti, kitaip pažeminti ir susidoroti.
R.Okuličius puikiai pažinojo banditų pasaulį ir kai kuriuos jų lyderius, nebuvo jis jiems svetimas, gal kai kuriems buvo net draugas, nors pats su jais blogų darbų gal ir nėra daręs. Todėl ir duoklių jiems nemokėjo, o čia staiga tave ima ir pažemina, reikalaudami siųsti į kalėjimą „bachūriukams šildyti“ maisto produktų už 10 tūkst. JAV dolerių. Nes jų gaujos eilinius lauk iš parduotuvės A.Stumbris išgrūdo.
Ar galėjo tas pažeminimas priversti R.Okuličių griebtis žiauraus plano pagal principą „arba aš juos, arba jie mane“? Trys šią bylą tyrę prokurorai manė, kad galėjo, todėl savo išvadoje ir parašė, kad R.Okuličius peržengė būtinosios ginties ribą. Tokiu atveju jis turėjo būti teisiamas už ginties ribų peržengimą, o reketininkai už turto prievartavimą, smurtą ir grasinimus.
Tačiau vyresnysis prokuroras, vienas iš J.Pupkos pavaduotojų, tokį bylą tyrusių prokurorų sprendimą panaikino ir priėmė kitokį: R.Okuličius būtinosios ginties ribos neperžengė, todėl yra nekaltas. Byla, kurioje būtų įvertintas ir R.Okuličiaus vaidmuo, teismo taip ir nepasiekė, tik vėliau užsienyje sugautus kelis tos istorijos reketininkus nuteisė.
Be J.Pupkos ir netgi dar aukštesnių prokurorų ar net politikų žinios, kažkoks pavaduotojas tokio drastiško sprendimo priimti negalėjo. Gal todėl ir postą paliekančiam J.Pupkai ši byla iki šiol atrodo kaip viena sunkiausių jo ilgoje ir nepajudinamoje prokuroro karjeroje.
Atsiradus pirmai galimybei pasirinkti kitą darbą, šią bylą tyrę ir kitokios nuomonės buvę prokurorai netrukus paliko J.Pupkos vadovaujamą Panevėžio apygardos prokuratūrą. Gal tai buvo tylus protestas?
Žinau, kad atsiras skaitytojų, kurie sakys: na ir gerai, kad tuos banditus sušaudė, gerai, kad R.Okuličių išteisino, nes nuo to visiems tik ramiau pasidarė.
Tačiau ramu neturėtų būti, nes būtent tuo metu pirmą kartą buvo perlaužtas prokurorų stuburas. Prokuratūros praktikoje atsirado precedentas, kai itin svarbioje byloje buvo priimtas politinis sprendimas. Dabar ir labai aukštų bei įtakingų politikų korupcijos bylose Generalinė prokuratūra kada nors galės (o gal tai jau ir padarė?) priimti politinį sprendimą.
Vištą pavogęs kaimietis kišamas į kalėjimą, o kai merui ar Seimo nariui uždeda antrankius, tai tokie politikai kaip parlamentaras S.Šedbaras ima piktintis, kad esą politikų su antrankiais vedžioti nereikėtų, nes tai negražiai atrodo. Dažniausiai garsių politikų bylos vilkinamos metų metus ir niekas dėl to labai nepurkštauja.
Štai taip ir toliau tiesiamas kelias į milijonus siekiančių aferų politinį, o ne teisinį, bylos sprendimo būdą, nes kas draudžiama vištos vagiliautojui, įtakingam politikui yra leidžiama. Juk ir pinigai kur kas didesni.
Ar ne todėl taip atsitiko, kad mūsų generalinis prokuroras visuomet dirbdavo tarp priekalo ir kūjo, nežinodamas, ko turėtų labiau vengti, kad liktų savo poste?
