Taip buvo pernai, kai 8 mln. Švedijos kronų (3,2 mln. litų) buvo pervesti į lietuviams iki šiol nepažįstamo kino Mo Yano sąskaitą. Tas pat atsitiko ir šįmet – premija džiaugėsi kanadietė A.Munro, kurios nė viena kūrybos eilutė neišversta į lietuvių kalbą.
Nenuostabu, kad mūsų rašytojai ėmė dar įnirtingiau graužti nagus. Naujos taisyklės iš jų atėmė bet kokią galimybę pelnyti Nobelio literatūros premiją. Juk K.Sabaliauskaitės ar S.Parulskio neišversi į lietuvių kalbą. Ką jau kalbėti apie mūsų poetų eilėraščius, kurie verčiami į daugeliui lietuvių suprantamesnę kalbą labai daug prarastų.
Švedijos karališkosios akademijos koridoriuose šnabždama, kad šiemet lemiamą vaidmenį suvaidino ir dar vienas dalykas, susijęs su Lietuva. Vertintojai iš kažkur sužinojo, kad mūsų šalies leidėjai vengia trumpojo žanro kaip prietaringi žmonės juodos katės. Todėl ir skyrė apdovanojimą A.Munro, neparašiusiai nė vieno romano, tik daugybę apsakymų.
Aišku, dėl tokių pasaulio literatūros istoriją lemiančių šunybių lengviausia prie gėdos stulpo rišti lietuvių leidėjus. Bet juk jie – tik žaisliukai mūsų rankose. Ką mes, skaitytojai, perkame, tą jie leidžia.
Trumpasis literatūros žanras vis dėlto – aukštasis pilotažas. Nėra lengvo būdo įveikti apsakymą – lengvai galima tiktai mesti rūkyti, gerti, skaityti.
Didžiajai daliai lietuvių, kaip ir daugumai likusio pasaulio skaitytojų, vis dėlto arčiau širdies žemasis pilotažas, kurio apstu E.L.James ar S.Day romanų puslapiuose.
