Valstybės sekretorius, kuris yra dešinioji popiežiaus ranka,
dažnai vadinamas Vatikano „premjeru“ ir turi didelę įtaką, o
papildomos reikšmės šiam postui suteikia Pranciškaus bandymai
pertvarkyti Bažnyčios vyriausybę.
Oficialus įgaliojimų perdavimas turi įvykti per ceremoniją
Vatikane vėliau antradienį, dalyvaujant aukščiausio rango
pareigūnams iš Valstybes sekretoriato.
58 metų P.Parolinas iki šiol buvo Vatikano pasiuntinys
Venesueloje ir yra laikomas jaunu žmogumi vienam aukščiausių
Katalikų Bažnyčios postų.
Jis yra jauniausias dvasininkas šiame poste nuo Eugenio Pacelli, kito diplomato, kuris Vatikano valstybės
sekretoriumi buvo paskirtas 1930 metais, 53-ejų, o vėliau tapo
popiežiumi Pijumi XII.
Anksčiau P.Parolinas buvo Vatikano pasiuntinys Meksikoje ir
Nigerijoje, sprendė opius Bažnyčiai klausimus, tarp kurių buvo
diplomatiniai santykiai su Izraeliu.
Valstybės sekretoriaus postas laikomas aukščiausiu politiniu ir
diplomatiniu postu Vatikane, o kai kuriais atvejais valstybės
sekretorius gali pavaduoti popiežių.
Trys valstybės sekretoriai yra tapę popiežiais.
„Jis yra puikus pasirinkimas, kvalifikuotas žmogus, geras
derybininkas, labai gerai išlaikantis pusiausvyrą“, - Vatikano
radijui sakė prancūzų kardinolas Jeanas-Louis Tauranas, buvęs popiežiaus Jono Pauliaus II diplomatijos vadovas.
P.Parolinas buvo įšventintas 1980 metais, o pirmasis jo
paskyrimas į užsienį buvo Nigerija 1986 metais. 1989-aisiais jis
buvo paskirtas į Meksiką, kur kovojo už teisinį Katalikų
Bažnyčios pripažinimą.
1992 metais jis buvo atšauktas į Vatikaną dirbti Valstybės
sekretoriate, o 2002-aisiais buvo paskirtas į postą, kuris prilygsta
užsienio reikalų ministro pavaduotojui.
2009 metais P.Parolinas buvo paskirtas popiežiaus nuncijumi
Karakase.
T.Bertone 2006 metais valstybės sekretoriumi paskyrė Benediktas
XVI.
T.Bertone buvo griežtai kritikuojamas dėl savo vadovavimo
stiliaus ir yra pagrindinis įtarimų intrigomis bei nesąžiningumu
taikinys slaptuose Vatikano dokumentuose, kurie pernai buvo nutekinti
Italijos spaudai.
P.Parolinas postą perima tokiu metu, kai popiežius svarsto, kaip
reformuoti Bažnyčios valdymą.
Pranciškus suformavo precedento neturinčią aštuonių
kardinolų iš viso pasaulio tarybą, kad ji patarinėtų jam reformų
klausimais.