Skaičiau seną knygą – „Vargdieniai”. Gale kažkas prirašęs pieštuku: labei gražy kniga!
Nūnai apie vargdienius neberašomos knygos, vargdienis nebestatomas pavyzdžiu kitiems. Šiandien tai nebemadinga.
Iš vargdienių net pasišaipoma. Atseit, jiems visko trūksta todėl, kad trūksta proto.
O jūs pabandykit mėnesį pragyvent už šimtą litų! Ten, kur jūs badu dvėstumėt, vargdienis sugeba ne tik prasimaitint, bet ir prisigert. Ir tai ne vienadienė akcija, o kasdienė buitis.
Bet kai nuolat varoma propaganda, nieko keisto, kad retas jaunuolis besvajoja vargdieniu tapt. Visi nori būti turtuoliais.
O kiek turtuoliui reiks vargt! Gražiausi metai prabėgs kaupiant turtą.
Ne vienas turtuolis skundžiasi dirbąs po dvidešimt keturias valandas ir dar valandos pritrūksta. Tai ką jie mato?
Jie daug keliauja, bet skraido lėktuvais, tad nieko nemato. O nukeliavę bendrauja su panašiais į save, kurie irgi nieko nėra matę. Todėl ir kalba apie dujas, naftą, geležis...
Ką jie skaito? Sąskaitą faktūrą. Prie visko galima priprast...
Bet kam to reik?
O, kad jaunuoliai dar mokyklos suole svajotų vargdieniais tapt! Kaip jų mokytojai...
Bet ko gali išmokyti tas, kuris nedrįsta net pamokyt: būkite, vaikai, tokie, kaip aš.
Ištiesinimas
Kada nors ir aš parašysiu knygą „Vargdieniai”. Pagrindiniai veikėjai bus vargdienis Jonas Mikutavičius ir jo sugyventinė vargdienė Mikalina. Jų vaikai irgi bus vargdieniai. Veikėjai neveiks, nes ką bedarbiams veikt? Nuotykių nebus – kas tokiems tikt? Nebus ir meilės istorijų – kas gi mylės vargdienį?
Vakare pas Mikutavičių ateis vargdienis Gerbutavičius. Vyrai išgers ir užtrauks: „Mes vargstam vargelį ir galo nėraaa...” „Mūsų – trys milijonai”, – pūsis Mikutavičius. „Reikia vargt iki galo”, – pritars Gerbutavičius ir ištrauks dar vieną butelį. Mikutavičienė ištrauks pliauską. Vyrai – bėgt. Vaikai – rėkt...
Pirmos dalies pabaiga.
Antroj daly – tas pats, tik Mikutavičius pas Gerbutavičių.
– Pabandom iš naujo...
Šitaip – keturios dalys po keturis šimtus.
Ir gale jūsų prierašas: labei gražy kniga!
Veteranų sparnai
Saulei nusileidus mes, tie, kam per septyniasdešimt, rinkomės apleistoj klėty...
Būrio vadas, baltas kaip vyšnios viršūnė ir rimtas kaip bato aulas, senis Kuinevičius visiems pripylė ir dar sykį priminė tai, kas svarbiausia:
– Mes geriam ne dėl įgeidžio. Mes geriam dėl to, kad atrodytume kaip tikri vyrai. Išgėręs aš keikiuos, spjaudaus, rėkauju, o kartais net apsišiku. Moterims tai patinka.
– Ką dar reiktų žinot? – klausėm.
– Daugiau nieko.
Pakilom. Rimti, rūstūs.
– Šiąnakt imsim moteris?
– Dvyliktą nulis nulis.
– Ar iš Antavilių yra žinių?
– Mūsų draugams nepavyko prasiveržt. Sulaikyti visi, kurie su negalia.
Susižvelgėm... Visų veiduos ta pati mintis – vienui vieni!
– O jeigu ten bus vyrų?
Vadas numojo ramentu.
– Jei po vidurnakčio vyras namie, vadinasi, tai netikras vyras, o gal net priedėlis prie televizoriaus. Arba vyras, ištiktas amžiaus vidurio kryzės. Tokių mums nėr ko bijot.
Vadas atvėrė spintą ir padalijo kiekvienam po apkabą: fastum gelis, validolis, calcigranas... Paslėpėm kelnėse ir žengėm į tamsą.
Vėjas į veidus... Kažkur toli kaukiantis šuva... Ir kiekvienoj troboj spingsintis žiburėlis.
Jos laukia.
Drąsiųjų keliai
Šikna... Ir šitas žodis panoro būti „Lietuvos ryte”.
Jūs sakot: tai negražus žodis. Bet ir žmonės ne visi gražuoliai. Gal ir tiems nevalia būti viešumoj?
Man tai visi žodžiai gražūs. Ir žodis „šikna” man gražus. Ir pati šikna. Jūs pagal savąją nespręskit. Pagaliau, ne apie jūsiškę rašau. Išvis šitas kūrinys – ne apie tai.
Tiesiog vieną rytą atskrido žodis, lyg žvirblis – nušiuręs, pasišiaušęs... Nutūpė ant balto lapo. Aišku, vijau šalin.
– Čia tau ne vieta. Yra va net kelios sėdynės.
– Tai mano tolimos giminaitės. O kai kurios išvis ne giminės. Vežimo sėdynė...
– Yra užpakalis.
– Bet aš... – žodis pasipūtė, suplazdėjo sparneliais, kirto snapeliu į naują pastraipą.
– Šikna!
Aš net pritūpiau.
Jeigu tokio narsaus, tiesaus žodžio neleist į laikraštį... Kokius gi ten palikt?
Tebūnie.
Mokslo pasaulyje
Kongresų Rūmuose Antanas pastatė mane ant pakylos ir, rodydamas lazda, aiškino:
– Štai žmogus!
Visi apžiūrinėjo ir daugelis – ypač kalbantys angliškai – pritarė Antano nuomonei.
Aš nejučiom išsitiesiau ir net iš aukšto ėmiau žvelgt į minią. Antanas – kaukšt per galvą.
– Už ką? – šūktelėjau.
– Žmogus mąsto! – aiškino Antanas.
Visi stebėjosi, kad taip paprastai pasiekiama didybė.
Gėris slypi visur
Matas aiškino:
– Gėjų vis daugėja todėl, kad jie nesinaudoja kontraceptinėm priemonėm.
– Kas bus, kai mūsų beliks mažuma? – klausė Jonas. – Gal jau dabar eit apkasų kast?
– Kažin ar jie naudos tradicinę ginkluotę. Gal mus visus... – Matas parodė keistus ženklus, – gėjais pavers.
– Vajė! – šaukėm.
Matas ramino:
– Mylėsitės terpu savęs ir būsit laimingi. Ir gal kaip tik bus geriau! Jei visi viso pasaulio vyrai mylės vyrus – išnyks karai. Užuot žvanginę ginklais – auskarais skimbčiosim.
Visi tada pagalvojom: o gal tikrai nėra blogo, kuris neišeitų į gera?
O gal net iš pat pradžių tai buvo gera, tik dabar išeina į daugsyk geresnį...
Aukštumos
– Kaip šitaip galima?
– Ot, galima! – šypsaus. – Ir daugiau dar!..
– Iki ko galima nueit!
– Taigi, – linkteliu. – Jūs tiek nenueisit.
– Kada tai baigsis?
Viskas kada nors baigiasi, o va tai, ką darau aš, niekada nesibaigs.
Nepalikit naminių gyvūnų be priežiūros
Atėjo moteris... Kas namie dvidešimt metų regėjo tik žmoną, supras, kaip jaučiaus...
O ta žvilgčiojo į mane, kalbėjo nei šį, nei tą:
– Pasirašykite štai čia ir čia...
– Čia čia čia! – treptelėjau.
Gal žmonai paskambint? Bet ką žmonos išmano apie moteris?
Linkstančiom kojom žengiau į miegamąjį. Atsigręžęs šyptelėjau pro ašaras.
– Kam visa tai? Man viskas aišku.
Padegiau lovą ir iššokau pro langą.
Kito kelio pradžia
Žiūriu televizorių ir bunku. Vakar taip buvo ir ryt taip bus. Imu priedėlį...
– Ką darai? – rėkia žmona.
Bet kai nieko nedarau, ana vėl ima rėkt:
– Daryk ką nors! Daryk!
Išjungiu televizorių. Žiūriu į žmoną ir bunku.
Aišku, galima ir žmoną išjungti, bet...
Mečiau ten viską ir išėjau iš namų...
Einu užsimerkęs. Kad ir į ką žiūrėčiau – bunku.
Dar nežinau, kur nueisiu.
