Bet nenorėčiau galvoti, kad tokiais sugebėjimais pasižymi dabartinis socialdemokratų lyderis ir premjeras A.Butkevičius, kuris neturi už nugaros nei seno komunistinio ir LDDP šleifo, nei darbo patirties sovietinėse struktūrose, kaip, pavyzdžiui, Seimo narys. B.Bradauskas. Negalvoju ir nenorėčiau taip galvoti, jeigu pats premjeras nesuteiks tam pagrindo.
B.Bradauskas, įtakingas savo finansiniu svoriu socialdemokratų partijos politikas, šiomis dienomis pelnytai sulaukė žmonių kritikos, pasipiktinimo už tai, kad uždraudė Kovo 11-osios salėje Seime rodyti filmą apie pirmuosius Lietuvos Nepriklausomybės žingsnius ir tragiškus Sausio 13-osios įvykius. Viešai teigė, kad tai darė siekdamas neužpykdyti Rusijos. Bet vėliau prasiveržė ir kitas siekis: pagražinti komunistinės nomenklatūros ir jos vadovų indėlį į nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimą.
Nors ne vienam tų dienų dalyviui aišku, kad, jeigu ne Sąjūdžio ir laisvės siekiančių Lietuvos žmonių spaudimas tai didžioji dalis šios nomenklatūros veikėjų ir toliau būtų bijojusi trispalvės, kurią net patys svarbiausi jos vadovai laikė tik skuduru ir būtų, matyt, pasukę Lietuvą į atnaujintą M.Gorbačiovo sąjungą, nes Nepriklausomybe netikėjo.
Bet ne apie B.Bradauską norėjau kalbėti, nors labai tikiuosi, kad po tokio jo elgesio bus pamoka ir kitiems Seime bei už jos ribų, galvojantiems, kaip B.Bradauskas. Kalbu apie labai netikėtą premjero A.Butkevičiaus pareiškimą, jog dėl filmo apie mūsų Nepriklausomybę nerodymo Seime, susirinkus parlamentarams iš visos Europos, yra kaltas Seimo kancleris J.Milierius. Padorus žmogus, sąjūdininkas, kuris apie laisvės siekius kai kuriems buvusiems LDDP nariams galėtų pats daug ko papasakoti.
Labai noriu tikėti, kad premjeras A.Butkevičius šį kaltinimą Seimo kancleriui išsakė kažkieno pasufleruotas, nepagalvodamas, kad galbūt svarbiausias tokių priekaištų tikslas, pasinaudojus kaltinimais B.Bradauskui, pabandyti pakeisti Seimo kanclerį.
Dvi Lietuvos partijos ypač stipriai pasižymi sugebėjimu sustatyti į įvairias pareigas savo žmones: socialdemokratai ir konservatoriai. Gal po praėjusios kadencijos konservatorių ir liberalų valdymo kai kas ir žiūri į J.Milierių, kaip į konservatorių statytinį, bet tai yra tiesiog padorus žmogus. Žinau, kad valdžia ne vieną žmogų gadina, bet noriu tikėti, kad ne vienas ir pabuvęs valdžioje, lieka žmogumi.
Suprantu, kad turint įprotį laimėjus rinkimus, įgavus valdžią, pakeisti prieš tai ten dirbančius savais, įdarbinti savo partiečius, draugus, gimines, bet taip darantys politikai turi suprasti, kad toks jų elgesys verčia žmones valstybės tarnyboje tapti prisitaikėliais, keisti partijas ir lojalumą jų lyderiams, kaip kojines. O tada valstybės tarnybą palieka tie, kas turi tvirtą vidinį stuburą ir įsitikinimus. Kas nuo viso to nukenčia? Kenčia tik mūsų valstybė ir jos žmonės, nes, jei koks žmogus bijo pareikšti savo poziciją ir tik pataikauja savo vadovui, tokia komanda gero sprendimo nepriims.
Ar ne dėl to mūsų valstybės pareigūnai kartais atrodo tarsi tik ir laukiantys komandų iš viršaus, o patys pajudėti nedrįsta ir nenori. Vėliau sumąsto, kad nereikia. O ne vienas padorus valdininkas pripažįsta, kad įstaigose kartais tenka atlikti darbą už kitą pareigūną ar net keletą iš jų, kadangi tie kiti, priimti su viršininko ar aukščiau už jo stovinčio įtakingo žmogaus protekcija, nelabai ir žino, ką reikia dirbti ir kaip. Jų tikslas tokiame darbe tik algą laiku atsiimti ir rodyti paslaugumą savo viršininkui.
Viena iš didžiausių mūsų valstybės bėdų yra nesugebėjimas į įvairaus lygio pareigas valstybės tarnyboje priimti asmenis pagal žinias ir sugebėjimus, o tai daroma pagal protekciją, giminystės ryšius, priklausymą partijoms. Ar ne todėl daug gabaus jaunimo, vidutinio amžiaus žmonių išvyksta į užsienį, kad ten jie supranta yra vertinamos žinios ir sugebėjimai, o čia, Lietuvoje, tik ryšiai ir pinigai. Jų neturėdamas net ir gabus žmogus gali tik svajoti apie gerą darbą, nors, aišku, yra ir išimčių. Bet juk privataus verslo bendrovės sugeba atrinkti darbuotojus pagal žinias ir kompetenciją.
Kai šaliai vadovavo A.Kubiliaus Vyriausybė iš kai kurių tik ką paskirtų institucijų vadovų teko girdėti: ko Jūs klausiate, ką aš tose naujose pareigose dirbsiu. Pažiūrėsiu, pasidomėsiu, pasikalbėsiu su čia dirbančiais specialistais, o tada galėsiu pasakyti, ką darysiu aš pats. Bet, ar valstybės tarnyba yra vieta pareigūnų mokymui?
Tokia praktika galima tik tada, kai svarbiausia į kokias nors pareigas pasodinti artimą sau žmogui, o ne kai norima, kad valstybės tarnybai vadovautų geras specialistas ir šiaip padorus žmogus. Esant pirmajam požiūriui, valstybės tarnyba yra tik šilta vieta be atsakomybės žmonėms už institucijos darbą. Seimas, Seimo kanceliarija yra labai svarbi valstybės institucija.
Nesinorėtų, kad jo vadovai būtų kaitaliojami pagal įvairių partijų užgaidas. Juo labiau tada, kai kaltieji tokiu būdu dar nori išplauti savo kaltę.
