1. Tampyti po areštines. Dažnas žino, kad be teismo sprendimo žmogų galima sulaikyti tik dviem paroms.
O jei per tą laiką neprisipažįsta, kaip tas įtariamas gyvulių vagis iš Klaipėdos rajono?
Tada reikia vežioti iš vieno komisariato į kitą: vienoje areštinėje pasėdi žmogus porą dienų dėl karvės, kitoje – dėl arklio, trečioje – dėl ėriuko vagystės. Žiūrėk, ims ir palūš.
2. Pasitelkti fantaziją. Jei teismas nusprendžia, kad pratęsti sulaikymo terminą nėra pagrindo, prokurorui tereikia pasukti galvą ir sukurpti tarnybinį pranešimą.
Pavyzdžiui, išgalvoti, kad telefono vagyste įtariamas asmuo galėjo dar ir išbarškinti mokyklos langus. Net jei ir nėra nukentėjusiojo pareiškimo, prokuroro pranešimo pakanka pradėti ikiteisminį tyrimą, pateikti naujus įtarimus ir kartu reikalauti, kad būtų pratęstas suėmimo terminas.
Praktika rodo, kad apkaltinti prokurorą išgalvojus nusikaltimą neįmanoma.
3. Naujoviška bado dieta. Prieš atveždamas sulaikytąjį į areštinę prokuroras apie tai privalo informuoti areštinės vadovus, kad pastarieji spėtų užsakyti maisto. Tačiau būna, kad to paprašyti pamiršta. Tokių metodų prokurorai nebijo taikyti ne tik paprastiems nusikaltėliams.
Štai vienas garbus ordinais apdovanotas Generalinės prokuratūros prokuroras kitą garbų advokatą iš Rokiškio sulaikė Kretingoje, nugabeno atgal į gimtąjį miestą ir dvi paras areštinėje išlaikė be jokio maisto.
4. Nemokamos ekskursijos. Suimtasis areštinėje negali praleisti daugiau nei 15 parų, todėl visi areštantai tik ir svajoja, kol baigsis šis terminas: juk kalėjime ir maistas geresnis, ir kitos sąlygos neblogos.
Jei per tas dvi savaites įtariamasis neprisipažįsta, jis nugabenamas į kalėjimą, bet tik porai dienelių. Paskui – vėl apšnerkšta areštinė 15 parų. Tokias ekskursijas prokurorai mėgsta rengti, kol ekskursantui nusibosta ir jis ima pasakoti tai, ką iš jo nori išgirsti.
