Kaunietį pražudęs šulinys ir po trylikos metų vis dar atviras

Prieš savaitę dingusio 10-mečio berniuko istorija sukrėtė ne tik kauniečius. Vaikas buvo rastas netoli Nemuno po žeme esančiame neuždengtame apleistame šulinyje. Kaip išaiškėjo vėliau, tai buvusios siurblinės ertmės.

Įvairios Kauno tarnybos ir seniūnijų atstovai suskato ieškoti kitų atvirų požeminių šulinių ir statinių. Laimingai pasibaigusi nelaimė iškėlė į paviršių senas miesto bėdas.

Niekaip nesiseka kovoti su šulinių dangčius vagiančiais metalo vagimis. Taip pat miesto valdžios atstovai nežino, kas yra apleistų teritorijų šeimininkai.

„Laikinosios sostinės“ tyrimas parodė, kad atviri šuliniai naujų aukų laukia ne tik apleistose teritorijose, bet ir prie pagrindinių gatvių. Jų uždengti nesugebama net ir po skaudžiausių nelaimių.

Raudondvario plento daugiabutyje gyvenantis pensininkas A.Rokas iki šiol vengia eiti pro vieną šios gatvės atkarpą. Netoli dabar esančios įmonės „Betono mozaika“, kur anksčiau veikė bendrovė „Vilijampolės gelžbetonis“, greta šaligatvio plyti žolės lopinėlis.

Jame styro virš žemės paviršiaus pusmetrį iškilę du betoniniai šuliniai.

Į vieną jų įkritęs 2005 metų balandį žuvo 45 metų kaunietis Aleksejus Aleksejevas.

„Šie šuliniai iki šiol man primena draugo netektį.

Gyvenime esu patyręs daug išbandymų.

Tačiau to, kaip iš neuždengto šulinio teko traukti bičiulį, niekada neužmiršiu.

Sukrėtimas persekios visą gyvenimą“, – taupiai rinkdamas žodžius pasakojo A.Rokas.

2005 metų balandžio 13-osios vakarą vyras drauge su gretimame name gyvenusiu bičiuliu A.Aleksejevu ir kitais kaimynais patraukė į netoli veikusį alaus barą.

„Netrukus bičiulis išėjo parūkyti ir dingo. Ėmėme jo ieškoti. Greta baro žolyne buvo šuliniai. Pažvelgėme – jie atviri. Iš karto supratome, kad Lioška galėjo atsiremti į vieną jų ir įkristi. Taip ir buvo“, – pasakojo A.Rokas.

Jis puolė lipti į 8 metrų gylio ir 2 metrų skersmens šulinį.

„Ant šulinio sienos buvo metalinės pakopos. Lipant jomis kvapą gniaužė fekalijų tvaikas. Nusileidęs įbridau į jas. Bet tai buvo nesvarbu. Stengiausi kuo greičiau padėti draugui. Tačiau buvo per vėlu“, – prisiminė kaunietis.

A.Rokas savo rankomis kėlė bičiulio kūną iš šulinio. Ištraukti žuvusįjį padėjo ir draugų pakviesti netrukus atvykę gelbėtojai.

Ištrauktus iš šulinio vyrus medikai nuvežė į gydymo įstaigą.

„Man gydytojai suleido vaistų nuo stabligės. Apie draugą sakė, kad jis žuvo, nes krisdamas į gilų šulinį nusisuko sprandą“, – prisiminė A.Rokas. Jis iki šiol negali pamiršti žuvusio draugo.

„Jis buvo šaunus. Kilęs iš Rygos. Į Lietuvą atvyko tarnauti kariuomenėje ir čia liko. Puikiai kalbėjo lietuviškai. Buvome kaimynai, drauge dirbome paprastus darbus. Tapome bičiuliais“, – prisiminė kaunietis.

A.Rokas pasakojo, kad ir jam gyvenime išbandymų netrūko. Teko net likviduoti Černobylio atominės elektrinės Ukrainoje sprogimo padarinius. Gavęs per didelę radiacijos dozę vyras tapo neįgalus.

„Jau sulaukiau 60 metų, o Aleksėjus, kuriam tada tebuvo 45-eri, – seniai po žeme. Tačiau jo vietoje galėjo būti bet kas kitas. Į neuždengtus šulinius galėjo įkristi smalsūs vaikai ar kiti žmonės“, – svarstė vyras.

„Laikinoji sostinė“ pasidomėjo, kaip dabar, praėjus 13 metų po nelaimės, atrodo nelemti šuliniai. Vaizdas – prastokas.

A.Rokas mums ir Vilijampolės seniūnui Algimantui Mickevičiui parodė šulinius. Jie styrojo neuždengti.

Pažvelgus į gilesnį šulinį nukrėtė šiurpas. Įgarmėjus į jį tikrai galima užsimušti.

„Po ano nelaimingo atsitikimo visada atkreipiu dėmesį į šulinius. Štai neseniai dar vieną atvirą mačiau ir greta savo namo“, – pasakojo A.Rokas.

Jis parodė seniūnui pavojingas vietas. A.Mickevičius operatyviai sureagavo. Šuliniai buvo apjuosti „stop“ juostomis. Netrukus jų apžiūrėti atskubėjo ir įmonės „Kauno vandenys“ darbuotojai. Jie sakė, kad aiškinsis, kam priklauso šuliniai, ir ketino juos uždengti grotomis.

„Laikinosios sostinės“ žurnalistai per kelias valandas keliose miesto vietose rado neuždengtus spąstus.

Vienas šulinys žiojėjo Tunelio gatvėje, ties 20-uoju namu. Tamsiu paros metu į jį nesunkiai galima įkristi.

Kitas atviras šulinys – ties Kovo 11-osios gatvės 29-uoju namu prie pat šiukšlių konteinerio, į kurį atliekas meta ne vieno daugiabučio gyventojai.

Žmonės sakė, kad šulinys neuždengtas jau kelerius metus.

„Mes, vietos gyventojai, žinome, kad jis atviras, todėl nesiartiname. Ant jo užmetame faneros gabalą. Bet jei šiuo taku žingsniuotų prašalaitis, jis lengvai netyčia galėtų nuspirti fanerą ir įgriūti į šulinį“, – sakė gyventojai.

Šią savaitę įvairios miesto ūkį prižiūrinčios tarnybos ir seniūnijų atstovai taip pat suskubo aiškintis, kur yra atvirų šulinių.

Vilijampolės seniūnas A.Mickevičius, kaip ir kitų miesto seniūnijų atstovai, teigė, kad šulinių dangčiai net ir judriose miesto gatvėse dažniausiai dingsta dėl to, kad juos nugvelbia metalo vagys.

Kova su šulinių dangčių vagimis primena kovą su vėjo malūnais.

„Šulinius vis uždengiame, tačiau po kurio laiko dangčiai vėl dingsta. Ten, kur žmonės dažniau vaikšto, apie pavojus praneša. Pribrendo būtinybė su metalo vagimis ir jų supirkėjais kovoti drastiškomis priemonėmis. Kitaip nelaimių ir ateityje nepavyks išvengti“, – įsitikinęs A.Mickevičius.

Aiškinantis, kur neuždengtų požeminių šulinių ir statinių daugiausia, paaiškėjo, kad jų dažniausiai randama apleistose miesto teritorijose. Tačiau valdininkai dažnai nežino, kas yra jų šeimininkai.

Petrašiūnų seniūnui Algimantui Vilkevičiui jau pavyko sužinoti, kad sena siurblinė, kurioje buvo rastas 10-metis berniukas, priklausė nebeveikiančiam Kauno valstybiniam medžio apdirbimo kombinatui.

Seniūnas sakė, kad Petrašiūnuose gausu ir kitų negyvenamų, rekreacinei zonai nepriklausančių žemių, kuriose gali slypėti pavojai. A.Vilkevičius jau turi schemą, kurioje pažymėti požeminiai šuliniai ar kiti statiniai.

„Schemoje matyti, kad jų – 38. Tačiau negyvenamose, nerekreacinėse zonose esantys šuliniai dabar užžėlę. Jų rasti beveik neįmanoma. Reikia palaukti, kol pašals, tada juos bus galima pamatyti ir apžiūrėti, ką ir kur reikia užsandarinti. Taip pat reikės aiškintis ir kam priklauso kitos apleistos žemės“, – sakė seniūnas.

Bendrovės „Kauno vandenys“ generalinis direktorius

„Mūsų įmonė rūpinasi 50 tūkstančių Kaune esančių vandens nuotekų šulinių ir lietaus surinkimo grotelių. Per metus jų pavagiame apie 10 procentų.

Negyvenamose teritorijose apleistus šulinius dengiame betono dangčiais. Judriose miesto gatvėse šulinius privalome dengti dangčiais iš ketaus.

Kad jie dingtų rečiau, matau tik vieną išeitį – kontroliuoti metalo laužo supirkėjus.“

2008 metų spalio pabaigoje Kaune, Alaušo gatvėje, ties 3-iuoju namu, ugniagesiai gelbėtojai iš metro gylio lietaus šulinio ištraukė apie 60 metų vyrą. Šulinyje buvo pusmetris vandens. Vyras žuvo.

2012 metų rugsėjo viduryje Kauno rajone, Drąseikių kaime, sodų bendrijoje „Atžalynas“, savo namo kieme buvo rastas į vietinės kanalizacijos šulinį įkritęs ir žuvęs 69 metų vyras.

2012 metų pavasarį į 7 metrų gylio šachtą per atvirą angą Kauno II forte įkrito 17-metis. Tuo metu Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje studijavęs vaikinas stipriai susižalojo. Medikai jam nustatė dubenkaulio, dešinės rankos piršto lūžius ir smegenų sutrenkimą.