Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujanti Lietuva – itin svetinga šalis. Tai bene pagrindiniai vartai į Šengeno zoną imigrantams, kurie čia patenka įkurdami ar įsigydami fiktyvias įmones Lietuvoje, taip pat deklaruodami tariamą gyvenamąją vietą mūsų šalyje.
Dėl visa tai leidžiančių skylėtų įstatymų ir jų pagrindu klestinčio verslo jau kone septynerius metus dejuoja įvairios institucijos – nuo Valstybės saugumo ir Migracijos departamentų iki Vidaus reikalų ministerijos.
Tačiau politikai niekaip nesugeba tų įstatymų užlopyti ir užkirsti kelio užsienio bei vietos vertelgų manipuliacijoms.
Reklamose – klestintis verslas
„Lietuvoje mažai biurokratijos, todėl galima lengvai pradėti savo verslą, su malonumu gyventi ir dirbti.”
„Pats greičiausias, patogiausias ir ekonomiškiausias būdas įsitvirtinti Lietuvoje, gauti laikiną leidimą bei pilietybę ir keliauti po visą Šengeno zoną – įsigyti uždarąją akcinę bendrovę.”
„Jeigu jūs perkate UAB iš mūsų, jums užtenka tik vieną kartą atvykti čia ir tai nebūtinai.”
Tokiomis reklaminėmis vilionėmis anglų, rusų ir įvairiomis arabų šalių kalbomis mirga daugybės bendrovių, užsiimančių būtent greito įmonių sukūrimo ir pardavinėjimo užsieniečiams verslu, skelbimai.
Šios bendrovės skelbia parduodamų įmonių be jokių skolų ar įsipareigojimų sąrašus ir jų kainas. Be to, tų bendrovių darbuotojai noriai konsultuoja šiais klausimais telefonu. O kodėl gi ne? Juk viskas legalu ir patrauklu.
Pavyzdžiui, jei jums nepatinka norimos įsigyti įmonės pavadinimas, galite jį savo nuožiūra pakeisti.
Dešimčių tūkstančių litų įstatiniam kapitalui formuoti neprireiks – už įmonę mokėsite kelis ar keliasdešimt kartų mažesnę kainą.
Mat tas kapitalas – tai pačių pardavėjų pinigai, kuriuos jie vėliau patys pasiims iš savo sąskaitos ar kasos po visų reikalingų sandorio registravimo procedūrų ir deklaracijų oficialioms institucijoms.
Buveinė – apleistas užkampis
Viena iš daugybės tokia veikla užsiimančių bendrovių – uždaroji akcinė bendrovė „Audita”. Jos interneto svetainėje nurodytos 8 parduodamos įmonės. Jų sąrašą užbaigia dvi, turinčios 50 tūkst. litų įstatinį kapitalą.
Visų aštuonių įmonių adresas tas pats – V.Pietario g. 8-54, Vilnius. Visų veikla ta pati – „kita veikla”.
Šešioms įmonėms vadovauja vienas žmogus, dar dviem – vienas iš bendrovės darbuotojų teisininkų.
„Lietuvos rytui” apsilankius šiuo adresu paaiškėjo, jog tai tiesiog butas seno sovietinio bendrabučio tipo gyvenamajame name su apšnerkštu koridoriumi ir bendra virtuve. Butas buvo tuščias – į beldimą niekas neatsakė.
Tuščios patalpos, kuriose registruotos 8 bendrovės, nuo kitų butų skiriasi tik tuo, kad ant durų pakabinta pašto dėžutė be jokių užrašų, bet su telefonu „pasiteirauti”.
Sutikti kaimynai, klausiami apie čia registruotas bendroves, tik traukė pečiais ir tvirtino apskritai niekada nieko nematę.
Už jus padarys viską
„Auditos” interneto svetainėje nurodytas ir bendras šių įmonių kainininkas. Už įmonę, turinčią 10 tūkst. litų įstatinį kapitalą, reikia mokėti 687 eurus, o turinčią 50 tūkst. įstatinį kapitalą – 889 eurus.
„2300 litų už pačią įmonę plius 550 eurų už tai, kad mūsų bendrovės darbuotojai tvarkytų ir padėtų tvarkyti visas reikalingas procedūras norint gauti leidimą laikinai gyventi, palydėtų į Migracijos departamentą ir panašiai. Įstatinis kapitalas – tai mūsų grynieji pinigai įmonės kasoje.
Labai patartina, kad kreipdamiesi dėl leidimo laikinai gyventi jūs pateiktumėte įmonės veiklos planus, kiek darbuotojų ir kam ketinate priimti, kad įrodytumėte, jog ši įmonė nebus fiktyvi”, – „Lietuvos ryto” žurnalistui, prisistačiusiam lietuviškomis įmonėmis besidominčių iraniečių tarpininku, telefonu paslaugiai bėrė „Auditos” darbuotoja.
Visai neseniai registruotų 10 tūkst. litų įstatinį kapitalą turinčių įmonių pardavimo sąrašą skelbia ir uždaroji akcinė bendrovė „Legal Line”.
Kai kurios tokia veikla užsiimančios įmonės užsieniečius informuoja, jog ką tik įsteigta bendrovė pagal Lietuvos įstatymus gali „miegoti” net pusmetį taip rengdamasi pradėti veiklą.
Klientai – net iš Irako
Šios įmonės, jų darbuotojai ir tarpininkai Azijoje ar Artimuosiuose Rytuose išvardyti pažymoje, kurią padedant Valstybės saugumo departamentui (VSD) parengė Migracijos departamentas. Dokumentas buvo pateiktas Seimui ir Vidaus reikalų ministerijai.
Kelios dešimtys išvardytų bendrovių ir jose dirbančių ar su jomis susijusių Lietuvos piliečių parduoda įmones Egipto, Indijos, Irako, Irano, Nepalo, Nigerijos, Pakistano, Rusijos ir kitų šalių piliečiams.
Tarpininkavimo tokiame versle veikla užsiima ir įvairios minėtų šalių arba ir, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos ar Norvegijos piliečių vadovaujamos bendrovės, kurios glaudžiai bendradarbiauja su lietuviais.
Be įmonių įmantriais pavadinimais, pažymoje nurodytos ir lietuviškos advokatų kontoros.
Tarkime, viena advokatų kontora kartu su Norvegijos piliečiu (arabišku vardu ir pavarde), esą baustu už nelegalią prekybą žmonėmis Vokietijoje, pardavinėja lietuviškas įmones kurdams iš Irako.
Užsieniečių įsteigtos arba nusipirktos įmonės šimtais registruojamos tuo pačiu adresu. Antai viename bute sostinės Eišiškių Sodų gatvėje registruota 100 tokių bendrovių, kitais dviem adresais Panerių ir Geležinkelio gatvėse – atitinkamai 85 ir 80 įmonių.
Dokumente taip pat išvardyti adresai Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose, kuriuos kaip savo gyvenamąją vietą yra deklaravę šimtai užsienio piliečių.
Pavyzdžiui, vienu adresu sostinės Filaretų gatvėje gyvena net 147 užsieniečiai, kitu Šv.Stepono gatvėje – 103.
Įstatymai – vienos skylės
Legalią, bet abejotiną veiklą svarstė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Jis įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją parengti įstatymų pataisas, kurios sutramdytų tokias manipuliacijas.
Mat šalies teisinė bazė ne tik nesuteikia įrankių užkirsti kelią veiklai galimai fiktyvių įmonių pagrindu, bet ir neapibrėžia, kas laikytina fiktyvia įmone.
Be to, įstatymai aiškiai nenumato, kaip nustatyti, kad užsienietis nevykdo realios veiklos Lietuvoje, ir kaip jį nubausti – net jei turima pagrįstų įtarimų, kad svetimšalio įsigyjama įmonė gali būti fiktyvi.
Ieškant, kaip užlopyti spragas, be kita ko, buvo siūlyta nustatyti, kad užsieniečių bendrovės turėtų įgyti ne mažiau nei metus vykdytos pelningos veiklos stažą, suteikti kelias darbo vietas Lietuvos piliečiams, be to, užsienietis turi būti realiai investavęs į bendrovę dešimttūkstantines pinigų sumas.
Fiktyvias įmones būtų galima labiau prispausti, jei užsienietis privalėtų deklaruoti ne mažiau kaip 14 kvadratinių metrų asmenišką gyvenamąjį plotą, nuolat informuoti, ar tikrai ten gyvena.
Ėmė skęsti ginčų jūroje
Pareigūnai ir valdininkai, kurie į politikų duris per pastaruosius kone septynerius metus jau beldėsi ne vieną kartą, tikėjosi, kad pagaliau nuo žodžių bus pereita prie darbų.
Tačiau pasirodė, kad viskas ne taip paprasta.
Šį rudenį Vidaus reikalų ministerijos parengtas įstatymo pataisų paketas, griežtinantis verslo įsigijimo, veiklos sąlygas, taip pat apibrėžiantis fiktyvų verslą, sulaukė kitų valstybės institucijų ir suinteresuotų piliečių grupių pastabų lavinos.
Pastabomis, kurias teikė Teisingumo, Ūkio, Užsienio reikalų ministerijos, viešoji įstaiga „Investuok Lietuvoje”, advokatų profesinė bendrija „In Jure”, buvo reiškiamas susirūpinimas, kad pataisos gali kenkti verslo plėtrai, trukdyti užsienio investicijoms.
Ūkio ministerijos atstovai netgi teigė, jog fiktyvios įmonės apibrėžimas yra pernelyg abstraktus ir neaiškus, todėl pavojingas.
Nieko nuostabaus, kad užvirus ginčams šie teisės aktų projektai Seime dar neregistruoti. Jie jau kartą buvo svarstyti Vyriausybėje ir grąžinti Vidaus reikalų ministerijai tobulinti.
„Ginčų, pastabų ir diskusijų tiek daug, matyt, dėl to, kad paliesta daugybė interesų. Sujudo ir verslininkai, ir advokatai.
Tai patyriau asmeniškai. Kai apie šią problemą pradėjome kalbėti komitete, jau kitą dieną prisistatė nepažįstami verslininkai ir teisininkai. Jie pradėjo priekaištauti, kad per griežtai kalbame, galime pakenkti verslui.
Tačiau esu įsitikinęs, kad šį kartą judėsime iki galo”, – vylėsi Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas.
