Tačiau ir toliau neramina – iš kur atslinkęs požiūris į abortus kaip į normalų, pateisinamą reiškinį? Ir, kita vertus, kodėl net ketinimai pakeisti įstatymą dar neturėtų būti vertinami kaip geriausias vaistas nuo mąstymo sutrikimų?
Klausimas dėl abortų draudimo ne veltui voliojasi kryžkelėje. Vienas kelias grįstas nuostata, kad negalima kėsintis į gyvybę, dar bręstančią įsčiose. Čia esti ir keletas aplinkkelių. Kitas kelias krikščioniškame lietaus krašte jau pramintas ir populiarus: kad abortas nebūtų nusikaltimas, prisidengiama pozicija, jog vaisius iki tam tikros vystymosi stadijos nėra žmogus. Atsikratymas kūdikiu ES siejamas su asmens privataus gyvenimo neliečiamumu.
Taikliai kažkas viešojoje erdvėje pastebėjo, jog tokia įteisinta aborto interpretacija iš esmės mažai kuo skirtųsi nuo situacijos, kai moterį išžaginęs, o paskui ją nugalabijęs vyras gintųsi teise pasirinkti pačiam, ką su savo auka daryti. Jo pretenzijas galima būtų eksponuoti vienoje eilėje su mitingo dalyvėmis, pasitelkusiomis šūkį „Šalin rankas nuo mano vaginos!“
Kitas šios retorikos etapas – gimus kūdikiui, leisti tėvams patiems nuspręsti, ar palikti naujagimį gyvą, ar, pavyzdžiui, užmigdyti sumojus, kad jo priežiūra kels papildomų rūpesčių. Taip jau elgiamasi su šunimis, katėmis – kai keturkojis šeimos narys atsibosta, nuvilia, užtenka tik paprašyti veterinaro suleisti gyvūnui mirtiną dozę.
Ugningai ginančiųjų abortus pagrindinis argumentas, žinoma, – skurdas. Tačiau varguolišką nepritekliaus temą gali be saiko vartyti tik pašalpiniams bėdžiams trokštantys įtikti valdžios artistai. Na, dar tie jų rinkėjai, besimurkdantys šiuolaikinės civilizacijos patogumuose, kurių yra daugiau nei žmogui iš tiesų reikia. Kai gyvenimas tampa pernelyg fiziškai ir materialiai patogus, gresia išlepimas.
Antai abortais labai domisi ir juos aistringiau gina emancipuotos moterys – mojuojančios ne riebalų įsigėrusiomis prijuostėmis, o diplomais. Į galveles jos vietoj bigudukų įsisukusios mokslinius laipsnius, prijaučia feminizmo teorijoms, turi gerai apmokamą darbą.
Vadinasi, tarp vengiančių prisiimti atsakomybę už pradėtą gyvybę – būtent tos, kurios geba pačios save išlaikyti ir galėtų pasirūpinti dar kitu individu. Tad daugiau ar mažiau, bet vis dėlto laisvoje šalyje dėl savo pasirinkimo kaltinti ekonominę padėtį – tas pats, kas dėl asmeninių bėdų kaltinti lietuvišką klimatą.
Bet verta suabejoti ir aršiai už naują įstatymą kovojančių tautos išrinktųjų bei visuomenės sveikatos prievaizdų motyvų tyrumu. Vargu ar abortų draudimo šalininkai vien beldžiasi į piliečių sąžinę. Ir vargu ar tiems valdantiesiems taip jau rūpi išlaikyti nykstančią baltų tautą kad ir su netobulu genofondu. Mat prie, iš pažiūros, kilnios iniciatyvos įkyriai limpa farmacijos vaidmuo.
Glausti ir tvirti būna valdžios žmonių, medicinos biurokratų ir farmacininkų ryšiai. Tad logiška prielaida, kad naujojo įstatymo projektą apkloja sveikatos verslininkų interesai. Juk uždraudus abortus reikės skatinti moteris šviestis kontracepcijos srityje.
Vienas iš galimų scenarijų – už gerus komisinius prastumti bent dalinę valstybės paramą hormoninėms piliulėms pagal tą pačią schemą, kaip gyventojams dabar brukamos abejotinos madingiausių skiepų vakcinos.
Lytinis švietimas, paremtas kontraceptikų šlovinimu, greitai suleistų nagus mokyklose. Farmacijos pramonėje dirbantys specialistai mielai jaunimui per biologijos, o gal kūno kultūros pamokas dar dažniau skaitytų paskaitas apie stebuklingai nuo nėštumo apsaugančių tablečių gėrį, o žalą sveikatai nutylėtų. Nepabrėžtų ir svarbiausio – kad jos nuo lytiškai plintančių ligų neapsaugo.
Tačiau reikia pripažinti: cheminių, tuo labiau hormoninių, preparatų vartojimas jauno žmogaus jausmų ir mąstymo nekeičia, jį dar labiau bukina. Jei valstybei iš tikrųjų parūpo susiluošinusios tautos moralė, tai ji turėtų būti gaivinama pasitelkiant kultūrą, mokslus, religijotyrą.
Šiandien viduriniojo lavinimo programose nėra nuoseklios, platesnės pažinties su kitomis religijomis, tradicijomis, daugiau dėmesio skiriančiomis atjautos ugdymo praktikoms, gyvenimo vertybei. Stinga pažinties ir su tomis tautomis ir regionais, kur papročiai mūsų atšiauraus pelkių krašto gyventojams išvis sunkiai suvokiami, tačiau praveria suvokimą, kad pasaulis yra velniškai margas ir skirtingas.
Šiuo metu tik vieno kito jaunesnio ar daugiau pakeliavusio, intelektualesnio pedagogo dėka moksleiviai pasidomi reiškiniais, įvykiais, vykstančiais tolimesniame nei nuo kambario balkono atsiverianti prekybos centro panorama horizonte.
Klasėse, kaip, beje, po skliautais bažnyčių, į kurias sekmadieniais plūsta šeimos būriais tarsi alkani pamestinukai, sklando supratimas, stačiai ir arogantiškai skaldantis žmones bei jų poelgius į gerus ir blogus.
Pastebiu vieną nesuderinamumą. Štai vienatinio Dievo kulto tarnai aiškiai pasisako prieš abortus, o tai šiais laikais labai drąsu ir sveikintina. Tačiau būtent iš katalikiškų maldos šventovių sklinda ir tokiu būdu iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas persiduoda nepakantumas tiems, kas gyvena ir gimdo ne pagal kokį nors vieną Bažnyčios nustatytą planą.
Žinoma, tarp daugybės esti supratingų, platesnių pažiūrų dvasininkų, tačiau dieviškosiose jų buveinėse pasėta davatkystė nusveria. Todėl net ir dabar neišnykęs paskenduolės Veronikos kompleksas.
Dažnai toji tūla Veronika iš bažnytkaimio, gavusio ES paramą gatvių apšvietimui ir Kultūros namų rekonstrukcijai, nejaučia aplinkinių (kurių dauguma save nė nesvyruodami laiko dorais tikinčiaisiais, o apklausose pažymi Bažnyčią pagal pasitikėjimą pirmoje vietoje) moralinio palaikymo. Jų skleidžiamas negatyvas tampa svarbesnis už vadinamojo benkarto gyvybę ir gerovę. Taip nepageidaujami kūdikiai ir atsiduria lauko išvietėse ar konteineriuose.
Miestuose tragiškų kaimo kronikų apraiškų mažiau, daugiau humaniškumo. Žindukliai pametami ne šiaip kokiuose šiukšlynuose, o bendrabučių laiptinėse, paliekami prie gyvybės langelių. Arba pašalinami steriliu medicininiu būdu dar neišvydę šio ypač civilizuoto pasaulio šviesos.
Taigi priešiškumas kitaip mąstantiems ar gyvenantiems išlenda net ir miesčioniškos pasaulėžiūros paviršėlį glaistant moderniausiais tolerancijos šypsniais. Provincijos prietarų nepaliestam tuo sunku patikėti, kol pats atsiduria arti spaudimą negimdyti patyrusios aukos.
Prisimenu vieną atvejį iš laikų, kai buvau moksleivė. Mokyklos koridoriais persirito piktdžiugiškai nešta žinia, kad viena panelė nėščia. Ji pagimdė maždaug tokio amžiaus kaip ganėtinai įprasta jaunoms puštūnų ar pakistaniečių nuotakoms.
Kelios pedagogės nesusilaikė ir ją savo atgaląstais liežuviais ilgai plakė. Čia minimai herojei, matyt, dar palyginti pasisekė, kad atsipirko viso labo panieka. Bet net ir to paauglė nenusipelnė. Vien todėl, kad pasirinko ne patį lengviausią ir patogiausią variantą. Ji pasielgė ypač brandžiai, priešingai nei tokio amžiaus europietėms būdinga.
Minėtoji mama vėliau ir mokyklą, ir aukštuosius mokslus baigė, gyvena su šeima, dirba normalų darbą. Tad šiandien ji nuo kitų vienmečių skiriasi tik tuo, kad motinystės rūpesčius patyrė ir su jais kuo puikiausiai susitvarkė žymiai anksčiau.
Ši ar panašios istorijos nėra kvietimas kuo anksčiau pradėti daugintis. Bet jos skatina pagalvoti, kad gyvybė turi būti labiau branginama už aplinkoje kaip bacilos siaučiančias davatkiškas normas. Tuomet abortus draudžiančio įstatymo projektas nesulauktų tiek pasipriešinimo, o kontracepcijos spekuliantų kuriamos mokslinės fantastikos pasakos čia taip lengvai nekibtų.
